Ir nors pirmasis filmas buvo sutiktas audringai, mintys apie istorijos pratęsimą užsitęsė ilgam, o tai paskatino rimtus pasikeitimus. Būtent todėl ilgai laukta antroji serijos dalis pakeitė beveik visą originaliosios juostos kūrėjų komandą, tarp kurių ir pirmosios dalies režisierę, iš kurios estafetę perėmė jausmingų dramų „Dabar gerai“ bei „Įsivaizduok mus kartu“ kūrėjas Olas Parkeris.
Apie ką mes čia…
Norėdama pagerbti savo mamos Donos atminimą, Sofija nusprendžia atkurti viešbutį, kurį vienoje mažytėje Graikijos saloje kadaise įsteigė jos mama. Į didįjį atidarymą turi suvažiuoti rimti investuotojai, fotografai ir, žinoma, artimieji, kurie neleis užmiršti, kaip prieš tris dešimtmečius prasidėjo spalvingas ir neužmirštamas Donos nuotykis.
Kūrinio turinys
Galima sakyti, jog nėra filmų, skirtų vyrams ar moterims, bet yra filmai, kurie labiau yra orientuojami į vienos ar kitos lyties atstovus. Tačiau su miuziklo žanru yra visai kitaip. Šis žanras dažniausiai traukia vien tik moterišką auditoriją, nes vyrams yra neįprasta ir netgi nesmagu žiūrėti filmą, kuriame pagrindiniai herojai ne kalba, o dainuoja. Ir tą puikiai įrodė naujosios „Mamma Mia!“ dalies išankstinė premjera, kurioje tarp 300 žmonių, buvo gal tik 7 vyrai.
Tarp jų buvau ir aš. Bet kaip universalus kino žiūrovas, kuris kiekviename žanre ar temoje sugeba atrasti perliukus, man filmas neprailgo. O tai labai didelis pasiekimas, nes pirmoji dalis žiūrėjosi tikrai sunkiai. Bet čia gal dėl to, jog nesu labai didelis „ABBA“ grupės gerbėjas ir pirmajame filme labai nervino Meryl Streep vaidinama Dona.
Antroji dalis pateikiama iš dviejų perspektyvų – pasiruošimo viešbučio atidarymui ir pagrindinės pirmtako herojės Sofijos mamos Donos jaunystės bei pažinties su trimis jos tėčiais. Man ši pasakojimo koncepcija labai priminė antrąją „Krikštatėvio“ dalį, kurioje viskas vyko panašiai. Ir ne, nelyginu „Krikštatėvio“ su šiuo filmu, o tik sakau, jog pasakojimo maniera yra labai gimininga šiam mano paminėtam Franciso Fordo Coppolos šedevrui.
Labiausiai iš šių dviejų filmo perspektyvų mane sužavėjo būtent Donos jaunystė, nes galima teigti, jog visas filmas yra skirtas jai ir jos atminimui. Juostos metu žiūrovas yra supažindinamas ne tik su ja, jos išgyvenimais bei vidiniu pasauliu, bet ir su trimis jos gyvenimo vyrais – Bilu, Semu ir Hariu. Kiekvienas iš jų skirtingas, savaip žavus ir labai jai tinkantis, todėl stebėti Donos meilės nuotykius yra išties smagu.
Kai kas gal pavadintų tokį šios merginos gyvenimo būdą palaidu, bet tai būtų labai menkos savivertės žmonės, kurie nesugeba džiaugtis gyvenimu ir nežino, kas yra susižavėjimas, jaunystės klaidos ir iš kiekvienos gyvenimo suteiktos akimirkos gaunamas malonumas. Ir būtent tokia yra Dona – mokanti gyventi, o ne egzistuoti šiame plačiame pasaulyje.
Kiekvienas iš herojų gavo savo penkias šlovės minutes, todėl atsižvelgus į tą paveikslą, kuris mums buvo pateiktas pirmajame filme, mes drąsiai galime susidėlioti pilną vaizdą apie visus filme pasirodžiusius personažus ir pamatyti, kaip jie pasikeitė per tiek metų. Tam padėjo, žinoma, tiek ir jaunų, tiek ir vyresnių personažų pateikimas.
Bet ne vien Dona ir jos kavalieriai čia buvo svarbūs. Esminius filmo elementus užpildė pati Sofija, jos vyras Skajus ir, žinoma, močiutė, kuri atvyko į šventę. Ji tapo viso filmo pažiba, o ir jos istorija taip pat buvo pratęsta tam tikru būdu.
Už humorą filme buvo atsakingi keli herojai – Tania, Rozė, Fernando ir pasus tikrinantis graikas. Tiesa, humoras buvo gana lėkštas, todėl vos tik kelis kartus teko nusišypsoti, bet jis netrikdė. Gi čia miuziklas, todėl visas dėmesys buvo skirtas dainų atlikimui ir jų vizualiam pateikimui. Bet apie tai užsiminsiu aptardamas technines filmo detales.
Kaip ir ankstesniame filme, juosta gali pasigirti paprasta, bet labai svarbia moralo kupina žinute apie tai, jog mes visi turime vertinti savo šeimą ir artimuosius bei žmones, kurie būdavo su mumis pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Tam tikros filmo vietos gali ir sugraudinti, jeigu esi jautrus ir patyręs tai, ką teko patirti vienam iš filmo herojų – mamos netektį. Gana jautrus momentas, pridėjęs filmui reikiamo rimtumo.
Apibendrinant, galiu teigti, jog filmas išties smagus ir labai pozityvus. Gal tai nėra geriausias pastarųjų metų miuziklas, kurį teko žiūrėti kine, nes kas gali konkuruoti su tobulu 2016 metų filmu „Kalifornijos svajos“ ir energingu „Didysis šoumenas“, kuris savo pateikimu privertė ploti po kiekvieno atlikto muzikinio pasirodymo, bet tai žiūrimas ir lengvas vasariškas kino projektas, sukeliantis tik pačias gražiausias emocijas.
Techninė juostos pusė
Kas yra svarbiausia „ABBA“ kūriniais įkvėptame miuzikle, jeigu ne dainos ir jų atlikimas? Tikrai ne gilūs dialogai apie gyvenimo prasmę. Todėl susitelkime į dainavimą. Man patiko visas filmas, tačiau išskirčiau vos tik tris dainas, kurios buvo atliktos fantastiškai.
Pirma daina – „Waterloo“. Jos minimalistinis vizualus pateikimas ir personažų chemija susipynė į vieną didelį šou, kuriame buvo galima matyti elementus, susijusius su visais stereotipais, būdingais prancūzams ir jų kultūrai.
Antroji daina – „Fernando“. Nuostabioji Cher ir jos balsas pavergia, o jausmingai atliktas šokis su Andy Garcia suteikia šiam muzikiniam kūriniui daug žavesio ir aistros, kurios taip trūko visame filme. Visgi suaugę žmonės moka tą pateikti vaizdingiau nei jaunimas.
Trečioji daina – „Super Trouper“. Finalinis filmo akordas, kuris ne tik atliktas smagiai, bet ir jame netrūko teatrališkumo bei humoro. Išties puiki filmo pabaiga, kuri nuteikia tik pačioms pozityviausioms nuotaikoms išeinant iš kino salės.
Herojų kostiumai, grimas ir šukuosenos taip pat neliko nepastebėti. Tai buvo labai „abbiškai“ atrodanti visuma, kurią pagardino ir nuostabus operatoriaus darbas, leidęs susitapatinti su filmo personažais bei kartu su jais dainuoti kino salėje žinomas dainas. Be to, Graikijos kraštovaizdžiai, kuriais mus lepino operatorius, irgi pridėjo šiam filmui didelį pliusą. Iš ekrano pusės sklindanti vasara priverčia mėgautis vaizdais ir tuo pačiu pagalvoti apie kelionę į tą pusę, kurioje vyko filmo veiksmas.
Garso montažas be priekaištų. Kaip ir vaizdo montažas. Labai smagiai atrodė bendros kelių herojų scenos, kuriose rodė dvi skirtingas lokacijas, bet jos buvo sujungtos taip maloniai akims, jog atrodė, lyg stebėtume kokį nors teatro spektaklį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Daug apie pagrindinius abiejų filmų aktorius nesinori kalbėti, nes jie tiek pirmame filme, tiek ir šiame, buvo tokie patys. Pierce‘as Brosnanas, Stellanas Skarsgardas, Colinas Firthas čia net nedainavo, o Meryl Streep pasirodė tik trumpam. Užtat Christine Baranski, Julie Walters, Amanda Seyfried ir Dominikas Cooperis dainavo ir bent jau tai buvo gerai.
Didesnis dėmesys filme buvo skirtas naujiems veidams – Lily James suvaidinusiai jaunąją Doną, Hughui Skinneriuis, įkūnijusiam jaunąjį Harį, Jeremy‘iui Irvine‘ui, pasirodžiusiam jaunojo Samo roleje, ir Joshui Dylanui, atlikusiam jaunojo Bilo vaidmenį. Taip pat neerzino ir jaunų Tanios bei Roses atlikėjos Jessica Keenan Wynn ir Alexa Davies. Buvo malonu žiūrėti į kiekvieną iš mano išvardintų aktorių.
Tačiau, mano nuomone, didžiausia šio filmo žvaigžde tapo Cher, kuri kažkodėl iš išvaizdos buvo panaši į sentelėjusią Lady Gagą. Bet, koks skirtumas. Tai buvo Cher!!! Jai talkino Andy‘is Garcia, kuris irgi kaip ir dauguma šio filmo vyrų su metais vis gerėja. Šarmingas aktorius irgi prisidėjo prie pozityviausių filmo akimirkų.
Verdiktas
„Mamma Mia! Štai ir mes” – pakankamai geras 2008 metų miuziklo pratęsimas, kuriame šįkart buvo atskleistos visos kortos, susijusios su pagrindinių herojų jaunyste ir jų netipine pažintimi saulėtoje Europos dalyje.
Filmas žavi savo muzikiniais atlikimais ir spalvinga aplinka, puikiu aktorių kolektyvu ir pozityviai nuteikiančiomis akimirkomis, kurios, kaip nekeista, užgožia lėkštą humorą ir gana banaliai pateiktus kai kuriuos siužetinius naujos istorijos vingius.
Filmo anonsas: