Apie ką mes čia...
Vieną dieną paslaptingas virusas išnaikina beveik visas moteris Žemės planetoje. Likusios, kurios turėjo imunitetą virusui, turi slapstytis, kad netaptų piktavalių grobiu. Tarp tokių besislapstančių yra dvylikametė Ragė, kuri kartu su savo tėvu atokiai keliauja po miškus ir apleistus kaimus. Tačiau jie nežino, ar toks slapstymasis galės ilgai tęstis, nes vienas neapdairus žingsnis gali jiems kainuoti gyvybes.
Kūrinio turinys
Prieš devynerius metus debiutavęs režisūroje, Casey‘is Affleckas neskubėjo sukurti dar vieno filmo. Ir tai logiška. Jo pirmasis filmas tiesiog atrodė kaip nevykęs eksperimentas ir pokštas, kurį jis pabandė įgyvendinti kartu su pagrindinio vaidmens atlikėju Joaquinu Phoenixu. Juosta netapo nei finansiškai sėkminga, nei buvo užkariavusi žiūrovų ir kino kritikų širdis. Ji tiesiog buvo ir ją daugelis užmiršo.
Ir dabar, praėjus beveik dešimtmečiui ir gavus pripažinimą kaip aktoriui iš pačių JAV kino meno ir mokslo akademijos narių už nuostabų darbą 2016 metų juostoje „Mančesteris prie jūros“, Casey‘is pagaliau subrendo rimtam kinui. O tuo rimtu kinu tapo post-apokaliptinė drama, kuriai jis pats ir parašė scenarijų.
Antrasis Casey‘io Afflecko režisūrinis projektas turi savyje labai daug įvairių idėjų ir ganėtinai gilią potekstę, tačiau yra vienas bet. Juosta neatrodo labai originaliai. Toks pasakojimo pateikimas jau mums buvo matytas nuostabiame 2009 metų filme „Kelias“, o pati idėja dėl negimstamumo ir žmonių skaičiaus sumažinimo priklauso 2006 metų Alfonso Cuarono sukurtam mokslinės fantastikos žanro projektui „Žmonių vaikai“. Tad galima teigti, jog „Mano akių šviesa“ yra gudriai suplaktas šių dviejų mano paminėtų filmų kokteilis.
Atmetus visus panašumus bei sąsajas, filmas žiūrisi išties harmoningai. Jame nuo pradžios iki galo yra vystoma viena aktuali mintis – ar tėvas gali tinkamai išauklėti dukrą. Visgi, visuomenėje, kurioje įstatymai beveik visuomet palaiko motinas, tėvai dažnai yra nustumiami į šoną, nes jie neva negali suteikti vaikui to, ką gali motinos. Ir ties yra sukuriama šiokia tokia intriga, kuri vėliau išauga į labai aiškiai pateiktą mintį. Dėl to filmą malonu žiūrėti, nes režisieriui nesinori mums visko pateikti kaip ant lėkštutės, o intelektualiai išvystyti problemą, su kuria susidūrė nemažas skaičius žmonių.
Santykiai tar dviejų pagrindinių filmo herojų – tėvo ir dukros, irgi pateikti pakankamai įdomiai. Didesnę filmo dalį jie tik kalbasi tarpusavyje, tačiau apie ką yra šie pokalbiai... Filme dialogai turi išties daug reikšmės, nes jie yra ne vien apie tai, kaip išgyventi šiame žiauriame pasaulyje, bet ir jų temomis tampa religija, mitologija, brendimas, pasaulio suvokimas per vyro ir moters prizmę ir t.t. Akivaizdu, kad rašydamas scenarijų, Casey‘is buvo labai nuodugniai pastudijavęs filme pateiktą medžiagą.
Tęsiant apie personažus, tai jų čia buvo tikrai ne du, bet beveik visą ekraninį laiką pavagia tėvas ir dukra. Jie sukelia simpatijas, nes tai labai žmogiški, paprasti, geros širdies žmonės, dėl kurių norisi jaudintis ir linkėti jiems pasiekti užsibrėžtą tikslą – išgyventi. Karts nuo karto ekrane pasirodo ir motina, kurios neteko Ragė. Ir nors jos pasirodymas yra pakankamai trumpas, jo užtenka, kad netekęs žmonos ir savo vaiko motinos, vyras sugebėtu atsiskleisti kaip asmenybė vien dėl jų vedamų diskusijų.
Be tėvystės temos, juosta turi ir dar kelis siurprizus. Vienas iš jų – nužmogėjimas atsidūrus tam tikrose situacijose. Ypatingai tą atskleidžia finalinis konfliktas, kuris akimirksniu pagyvina šiek tiek monotoniškai vystomą peržiūrą. Todėl jeigu tikitės įtampos ir veiksmo, teks Jus nuliūdinti, nes tai pakankamai lėtas filmas, kurio esmė yra tikrai ne dinamiškose scenose.
Asmeniškai, likau labai patenkintas pamatę šią juostą, nes ji man tapo vienu iš malonesnių šių metų kino atradimų, nors ir savo pateikimu man priminė kitus du puikius žanro atstovus.
Techninė juostos pusė
Minimalizmas žiūrint šį filmą išties žavi. Be jokių prabangių specialiųjų efektų, o tik su natūraliomis lokacijomis, tikroviškomis dekoracijomis, grimu bei kostiumais, filmas pavergia savo paprastumu. Puiki nykaus pasaulio atmosfera čia sukuriama dėka melancholiškų muzikinių garso takeliui priklausančių kompozicijų. Dėl ko irgi galima pagirti filmo kūrėjus.
Na, o vyšnaite ant torto tampa kameros darbas. Ypatingai gerai buvo nufilmuotos scenos ties tėvo ir dukros vystomais pokalbiais ir, aišku, finalinis aktas, kuris šiek tiek sukrečia dėl atvirai atrodančių vaizdų. Garso montažas puikus, kaip ir puikus vaizdo montažas. Visos scenos filme suderintos preciziškai, todėl bežiūrint visumą galima pajusti harmoniją ir vientisumą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį atlikęs filmo režisierius ir scenaristas Casey‘is Affleckas čia irgi nustebina. Jo brandi ir įtikinama vaidyba tapo vienu iš didžiausių šios juostos pliusų. Pagirti galima ir Ragę įkūnijusią Anną Pniowsky. Jos išsigandusios akys prisimins dar ilgai. O trečioji, nors ir labai mažą, bet irgi svarbią rolę atliko „Tarnaitės pasakojimo“ žvaigždė Elizabeth Moss. Visai šiai iš peties pasidarbavusiai trijulei kiti aktoriai ne tik, kad neprilygo, bet ir visiškai neįsiminė.
Verdiktas
„Mano akių šviesa“ – nestandartinė ir svarbias visuomenės temas nagrinėjanti post-apokaliptinės temos drama, kuri nors ir yra vystoma pakankamai lėtai, bet užtat turi kelis svarbius niuansus, kurie netikėtai sugeba užkabinti ir išlaikyti dėmesį iki pat finalinės šios istorijos scenos.