Apie ką mes čia…
Po savo vyro mirties iš Prancūzijos į gimtinę grįžusį Marija Stiuart panoro tapti ne tik Škotijos karaliene, bet dar ir pareiškė teisėtas pretenzijas į Anglijos sostą, kuriame įsitvirtino Elžbieta I. Ši dviejų užsispyrusių karalienių priešprieša dėl karūnos galėjo reikšti ilgametį karą ir abiejų stiprių valstybių žlugimą. To, deja, negalėjo leisti nei viena patarėjų ir lordų pusė, kurie slapta nusprendė savaip išspręsti šį moterišką ginčą.
Kūrinio turinys
Mane visada traukdavo į kiną kostiuminės istorinės dramos apie iškilias asmenybes. Tam aišku buvo dvi priežastys – labai mėgstu istoriją bei man patinka per kino prizmę pamatyti kaip vieni ar kiti įvykiai bus nupaveiksluoti ekrane. Tiesa, ne visos tokio pobūdžio dramos man sukėlė susižavėjimą. Ir nesvarbu, ar tai buvo labiau moteriškai auditorijai skirti projektai, ar grubesnio konteksto filmai, galintys pritraukti prie ekranų vyrus. Jeigu filmas neveža, nesvarbu, kas ten pagrindinis groja smuiku pateiktoje istorijoje.
Apie Mariją Stiuart bei Elžbietą I buvo sukurtas ne vienas ir ne du istoriniai filmai, bet toks gilus požiūris į šias dvi svarbias istorines figūras viename kino projekte buvo pateiktas tik dabar. Kaip jau rašiau, atskiruose filmuose apie jas buvo minimaliai paliesta judviejų priešpriešos tema, todėl lyginti režisierės Josie Rourke darbą su anksčiau pasirodžiusiomis juostomis nereikia.
Šis filmas iš pakankamai neblogo kampo leido pamatyti šių karalienių skirtumus bei pas vieną ir pas kitą rasti jų pliusus su minusais. Todėl suprantama, kad simpatizuoti abiems čia neįmanoma. Žiūrovas priverstas pasirinkti pusę, kurią jis ir palaikys beveik dviejų valandų trukmės pasakojime. Tik tą padaryti bus labai sunku, nes nei vienos iš jų neįmanoma palaikyti. Kodėl? Ogi viskas dėl itin brukamų feministinių idėjų apie tai, kad visi vyrai kiaulės ir kad per juos taip turi kentėti moterys bei netgi visos šalys. Taip, sutinku, kad yra nemažai vyrų, kurių ir vyrais nepavadinsi, bet tokios neapykantos vyriškai lyčiai aš seniai nemačiau žiūrėdamas kokį nors holivudinį ar europinį filmą. Bet tiek to. Ne tai šiame filme buvo baisiausia.
Žymiai keisčiau atrodė noras įkišti kuo įmanoma daugiau šių dienų socialinių realijų ir taip dar labiau sutirštinti spalvas pateikiant XVI amžiaus Britanijos monarchių konfliktą. Atsiprašau už šiokį tokį „spoilerį“, bet tokie elementai filme kaip homoseksualizmas ir juodaodžiai tarp lordų rodomame laikotarpyje parodo, koks neišprusęs buvo šios istorijos scenaristas. Ir jeigu dar vyrų meilė čia turi kokią nors svarbą, kuri sugeba paveikti į vieną ar kitą pusę pasakojimą, tai neįmanoma pateisinti vaizdo su juodaodžiais didikais, kurie akimirksniu sugriauna tikrovės jausmą. Ir ne, čia joks rasizmas, bet tikrų tikriausias faktas dėl kurio daug kas išjuokia filmo kūrėjus vos tik pamačius anonsą.
Be šių neįtikinamų epizodų, juosta aišku turi kelis itin didelius pliusus kaip įdomiai vystoma vidinė Škotijos ir Anglijos karalienių politika, monarchų tradicijos ir trapios valdžios užkulisiai. Kiekviena mano paminėta tema buvo išvystyta puikiai ir nuodugniai, todėl žiūrovai manau sugebės susidaryti tikrai neblogą įspūdį apie šias dvi Britanijos salos šalis.
Filme taip pat yra gvildenama meilės tema. Bet man buvo sunku patikėti herojų jausmais ir noru patirti šį gražų jausmą. Nors režisierė išties labai stengėsi parodyti, kad tai nėra vien filmas apie istorinius įvykius, bet ir apie vienpusę meilę, kuri gali aplankyti daugelį iš mūsų. Žinoma, be atsako, nes kitaip nukentėtų šio pasakojimo dramatizmas. Kam išvis reikėjo liesti šią temą, neaišku. Dėka to, gavosi šioks toks chaosas ir kai kuriose scenose užtęstas veiksmas, nesugebėjęs paveikti nė vieno svarbaus įvykio tiek Marijos Stiuart, tiek ir Elžbietos I gyvenimuose.
Kalbant dar apie veiksmą, tai jo čia yra minimaliai. Vos tik viena mūšio scena, kuri trunka kelias minutes ir viskas. Todėl visumoje, filmas žiūrisi nuobodžiai ir ne taip patraukliai kaip kitokie panašaus pobūdžio darbai. Ir kalbu ne apie tokius filmus kaip „Troja“ ar „Dangaus karalystė“, bet apie tokius filmus kaip „Elžbieta: Aukso amžius“, kurie yra labiau priartinti prie šios dramos.
Nesakau, kad filme nėra stiprių emocionalių scenų. Jos yra, bet tik per paskutines dvidešimt minučių. Kalbu aišku apie puikų karalienių tarpusavio dialogą ir tai, kas buvo parodyta pačioje filmo pradžioje. Bet, ar buvo verta to laukti pusantros valandos? Manau, kad ne. Visgi ši istorija buvo pernelyg užtęsta, kad galima būtų ją kada nors pakartoti. Todėl apibendrindamas, rekomenduoju filmą žiūrėti tik patiems ištikimiausiems kostiuminių dramų ir istorinių projektų gerbėjams.
Techninė juostos pusė
Kas yra svarbiausia tokio pobūdžio filmuose? Aišku, kad kostiumai, šukuosenos ir grimas. Už juos filmo kūrėjai ir gavo kelias nominacijas JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimams. Ir manau, kad ne be reikalo. Personažų apranga atitiko rodomą laikotarpį, šukuosenos ir grimas paryškino herojų paveikslus, o meninis viso filmo apipavidalinimas visai neblogai nukėlė mus į XVI amžiaus Britaniją.
Kameros darbas irgi nesukėlė jokio diskomforto žiūrint į rodomas scenas. Netgi sakyčiau, jog jis buvo vienu iš labai svarbių variklių norint perduoti ne tik rodomo laikotarpio esmę, bet ir parodyti mums, kokia visgi yra graži Škotija ir jos gamta. Pats buvau tuo įsitikinęs kelis metus iš eilės, todėl žiūrėdamas filmą jaučiau didelę nostalgiją toms kelionėms, kurios nuvedė mane į šį šaltai atrodantį, bet įspūdingą kalnų bei pilių kraštą.
Garso takelis pridavė šiai kostiuminei dramai žavesio bei emocionalių akimirkų, kurios kartais leisdavo pasijusti jautriai. Bet kur ten nepasijausi jautriai, kai filme galima išgirsti tiek daug slegiančios ir melancholiškos muzikos.
Vaizdo montažo darbais likau patenkintas dėl vienos priežasties – filmas buvo pateiktas taip, jog mes tuo pačiu metu matytume įvykius per dviejų karalienių prizmę. Ir tai veikdavo, kol neprasidėdavo nesąmonės, susijusios su nebūtais istorinių faktų iškraipymais, kurie sujaukdavo peržiūros vientisumą. Garso montažu skųstis negaliu, nes jis čia be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Trims „Oskarams“ nominuota Saoirse Ronan eilinį kartą įrodo, jog ji yra ne tik viena talentingiausių savo kartos aktorių, bet ir ta, kuri ateityje be jokio vargo perims estafetę iš Meryl Streep, tapdama pačia svarbiausia Holivudo aktore. Šiame filme iš jos pusės netrūko solidžios ir emocionalios vaidybos, įtikinamų dialogų ir aišku labai gerai perprasto škotų akcento, kuris tapo tikra pažiba įkūnijant Marijos Stiuart portretą.
Taip pat dideliu filmo pliusu tapo kiekvienas metais nustebinanti Margot Robbie. Nenoriu čia hiperbolizuoti, bet manau, jog kol kas tai buvo pats stipriausias jos pasirodymas po „Volstryto vilko“ draminiame amplua. Viso filmo metu akys džiaugėsi žiūrėdamos į tokį detalų ir ekstravagantišką aktorės įsikūnijimą į Elžbietos I rolę.
Antraplanėse filmo rolėse buvo galima trumpam pamatyti dar ir kelis pakankamai žavius vyriškus pasirodymus, kuriuos surengė Davidas Tennantas, Jackas Lowdenas, Guy‘us Pearce‘as ir Ismaelis Cruzas Cordova.
Verdiktas
„Marija, Škotijos karalienė“ – su itin feministiškomis problemomis susidurianti ir tam tikrus istorinius faktus iškraipanti kostiuminė drama, kurioje didžiausią žavesį kelia ne pati istorija, o techninės dalies aspektai bei dviejų puikių Holivudo aktorių Saoirse Ronan ir Margot Robbie vaidybos šou.
Filmo anonsas: