Apie ką mes čia…
Kadaise geriausi draugai ir verslo partneriai, o dabar didžiausi priešai ir konkurentai – Salas su Vincu varžosi dėl geriausios picerijos vardo savo rajone – „Mažojoje Italijoje“. Tam jiems padeda šeimos nariai, kuriems jau iki gyvo kaulo pabodo visiškai bereikšmis judviejų konfliktas.
Situacija dar labiau komplikuojasi, kai po ilgų metų, praleistų Europoje, į namus sugrįžta Salo dukra Nikė. Merginai labai patinka Vinco sūnus, kurio nekenčia jos tėtis. Todėl porelė pradeda susitikinėti slapčia, kad jų tėvai nieko nesužinotų. Vieną dieną visa tiesa apie judviejų romantiškus santykius išlenda į viešumą. Jaunuoliai neturi kitos išeities, kaip tik pasirinkti, kas jiems yra svarbiau – šeima ar meilė.
Kūrinio turinys
Pastartuoju metu kino teatruose labai retai kada galima išvysti paprastą, bet labai mielą filmą apie meilę ir šio nuostabaus jausmo puoselėjimą. Ypač, jeigu tai yra romantinės komedijos žanras. Dažniausiai romantinės komedijos apsiriboja labai pigiu humoru ir keistais režisierių sprendimais prisodrinti pasakojimus vulgariu humoru, kuris bus patrauklus nebent smegenų neturintiems individams, galintiems žvengti ir iš rodomo vidurinio piršto.
Todėl tokios jaukios ir naivios juostos, kaip šis režisieriaus Donaldo Petrie‘io filmas, yra tikra retenybė kino teatrų repertuaruose. Tai lyg grįžimas į tuos laikus, kai kino teatruose prieš 15 - 20 metų dominavo panašaus pobūdžio projektai, kuriuose buvo galima atrasti daug paprastų, bet reikšmingų gyvenimo detalių. Tokie filmai nereikalavo genialių dialogų ar išradingai atrodančio veiksmo – jie tiesiog atskleisdavo pačius gražiausius žmonių jausmus, kurie sugebėdavo padaryti neįmanomus dalykus.
Toks filmas yra ir „Mažoji Italija“, kurio pagrindinis veiksmas vystomas viename kvartale, kuriame gyvena italų šeimos. Tiesa, filmo tema yra ne vien meilė tarp dviejų žmonių, bet ir meilė maistui. Tiksliau, picoms, kurias puikiai gamina dviejų konkuruojančių šeimų galvos.
Filmo istorija susideda iš trijų esminių pasakojimų – Salo ir Vinco konkurencijos, Leo ir Nikės susižavėjimo bei tyros Franko ir Karlos meilės. Kiekviena istorija yra savitai žavi, nes tokių situacijų, kurias mums pateikia šiame filme jo kūrėjai, galima rasti ir tikrame gyvenime.
Salo ir Vinco konkurencija yra apgaubta neaiškia paslaptimi, kurios jie nenori atskleisti net ir savo artimiausiems žmonėms. Juokingiausia yra, kai jų paslaptis išaiškėja. Ir kai mes sužinome, kas tapo jų pykčio priežastimi, galima susimąstyti, jog kartais ir tokie nieko verti menkniekiai gali tapti rimtų bėdų pradininkais. Todėl stebėti šių principingų italų kivirčą viso filmo metu yra ne vien juokinga, bet ir smalsu. Nes, o kas ten žino, kaip pasibaigs jų arši konkurencija.
Kol tėvai konkuruoja, jaunikliai Leo ir Nikė bando suvokti, ko nori iš gyvenimo. Jų tarpusavio simpatija čia yra svarbi, bet ne ji sudaro pagrindinį pamatą jų gyvenimuose. Yra ir svarbesnių reikalų kaip karjera, nuosavas verslas ar šeima, su kuria tenka gyventi po vienu stogu ilgus metus. Bet atėjus jausmams, visgi gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis, kai tenka rinktis kas yra svarbiau – antroji pusė ar svajonių darbas.
Trečiąja filmo istorijos sudedamąja dalimi tampa pakankamai žavus ir juokingas senuolių Franko ir Karlos pasakojimas. Ir nors kaip nuvalkiotai visas jų meilės reikalas atrodo, visgi jis suteikia filmui prasmės didžiausios prasmės. Būtent taip ir atrodo tikra, tyra, neišgalvota ir besąlygiška meilė, kuriai gali atsiduoti tik patys drąsiausi žmonės. Meilė nėra svarbus amžius ar tautybė, odos spalva ar politiniai įsitikinimai – meilei yra svarbūs du žmonės, kurie negali būti vienas be kito. Ir ši mintis pabrėžiama ne vieną kartą.
Kalbėti apie herojus, manau, nereikia, nes ką norėjau, tą jau išsakiau. Geriau dėmesį skirkime humorui ir bendrai atmosferai. Pirmiausia, žinoma, juokeliai. Filme jų yra tikrai daug. Ir nors jie nėra labai išradingi, bet nė vienas iš jų neerzino nei akių, nei ausų. Kelios vietos net privertė gerai pasijuokti kino salėje, nes, o kodėl gi ne. Turinio lengvumas irgi prisidėjo prie bendros atmosferos, jog nepaisant labai banalių šio filmo scenų, kurios išties atkeliavo iš 90-ųjų romantinių komedijų archyvo, filmas susižiūri žvaliai ir nenuobodžiai.
Pagrindinė kulinarinė tema irgi išvystyta skaniai. Būtent skaniai, nes pasibaigus filmui gali užsinorėti nuvykti į kokią nors piceriją ir suvalgyti gabalėlį Italijos. Bent mane taip ir paveikė šis filmas, jog išėjus iš kino teatro nuvažiavau tiesiai į „Užupio piceriją“, kurioje pateikiamos bene geriausios picos Vilniuje. Todėl nenustebkite, jeigu ir Jūs patirsite tokį pat jausmą, žiūrėdami scenas, kuriose Nikė ir Leo gamina savo firmines picas.
Filmu likau patenkintas, nes jis išties vertas bent jau vienos peržiūros kino teatre. Svarbiausia nesitikėti per daug, o tiesiog atsiduoti kelių valandų kelionei į „Mažosios Italijos“ rajoną, kuriame gaminamos puikios picos ir kuriame verda įvairiapusis jaunų bei senų žmonių gyvenimas, pagardintas kivirčais bei meile.
Techninė juostos pusė
Išsiplėsti apie techninius šio kuklaus biudžeto filmo aspektus nenoriu, todėl trumpai peržvelgsiu didžiausius šio filmo pliusus ir minusus.
Garso takelis filme priderintas gana gerai rodomoms scenoms, todėl žiūrėti visą šią juostą yra ne vien tik malonu, bet ir nenuobodu. Tą patį pasakyčiau ir apie vizualinę dalį, kurios koziriais tampa „Mažosios Italijos“ rajono dekoracijos, herojų apranga ir, žinoma, kameros darbas, su kurio pagalba buvo galima susipažinti su picerijų virtuvių detalėmis. O kaip skaniai atrodo gaminamas maistas...
Garso montažas manęs nesutrikdė, bet šiek tiek turiu pretenzijų vaizdo montažui. Kai kurios scenos buvo vystomos pernelyg greitai, jog atrodė, kad kai kur mintys buvo ne iki galo išsakytos, o kai kur pamestos. Ypatingai tą buvo galima pastebėti žiūrint į Leo ir Nikės istoriją. Bet bala nematė. Tai tik kelios vietos, kurios nedavė atsakymų į užduotus klausimus apie tų jaunų žmonių santykius.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorė Emma Roberts šiame filme pasirodė geriausiai. Buvo malonu žiūrėti į jos vaidinamą Nikę, kuri nevengė rodyti emocijų ir įvairių savo būsenos pusių. Deja, bet to paties negaliu pasakyti apie „Žvaigždžių karų“ žvaigždę Haydeną Christenseną, kuris visos juostos metu atrodė kaip medis, vaidinantis su tomis pačiomis emocijomis. Nejuokauju. Tai buvo labai klaiki vaidyba, kurią gelbėjo jam talkinantys kolegos.
Kiti filmo aktoriai kaip Alyssa Milano, Dannyis Aiello, Andrea Martin, Jane Seymour, Gary‘is Basaraba irAdamas Ferrara savo vaidinamus personažus suvaidino visai neblogai. Nė vienas iš jų neatrodė taip klaikiai kaip mano paminėtas aktorius.
Verdiktas
„Mažoji Italija“ – naiviai graži ir labai šilta romantinė komedija su itališkos kulinarijos prieskoniu, kuri skleidžia tik pačias pozityviausiais emocijas, susijusias su nuostabiausiu jausmu pasaulyje – meile bei svarbiausia vertybe – šeima.
Filmo anonsas: