Apie ką mes čia…
Po vienu stogu gyvenančios keturios Marč seserys Džo, Eimi, Megė ir Betė svajoja apie visai kitokį gyvenimą. Viena nori būti rašytoja, kitos svajonė tapti geriausia pasaulyje dailininke, o dar viena svajoja apie santuoką. Tačiau gyvenimas ne visada išpildo visus norus, ypač, jei gyveni XIX amžiuje, kuriame vyrauja savos taisyklės ir į moteris niekas nežiūri rimtai.
Kūrinio turinys
Štai ir sulaukėme dar vienos romano „Mažosios moterys“ ekranizacijos. Jeigu kas nežino, tai jau aštunta šio literatūrinio kūrinio adaptacija filmo formatu, neskaitant serialų. Pirmą kartą kinuose ši daugiasluoksnė istorija atsidūrė prieš daugiau nei šimtmetį. Tiksliau, pirmoji „Mažosios moterys“ ekranizacija dienos šviesą išvydo 1917 metais, o paskutinioji 2018 metais. Aišku, belaukiant naujojo Gretos Gerwig filmo man teko pasižiūrėti kelias ankstesnes versijas. Iš jų išskirčiau tris – 1933, 1949 ir 1994 metų, kurios buvo labai artimos sau, bet tuo pat metu ir visiškai skirtingos dėl savotiško braižo, kuris leido kiekvieną kartą išgyventi šią istoriją skirtingai.
Gretos Gerwig versija irgi yra kitokia nei anksčiau pasirodę filmai, nes ji savo juostoje bandė pabrėžti šiek tiek kitokius aspektus, kurie yra būdingi šiuolaikinei visuomenei. Todėl ši adaptacija tapo ir tam tikru manifestu, kuris labai grakščiai sudėliojo visas gvildenamas temas apie moterų lygybę ir jų pastangas būti nepriklausomomis nuo vyriškos lyties atstovų. Apie tai byloja ir įvadinė scena, kuri mums puikiai parodo, kokia linkme bus vystoma ši istorija. Bet dėl to neturi kilti pykčių, nes mes gyvename lyg ir civilizuotame pasaulyje, kuriame vyrauja tolerancija religijai, seksualinei orientacijai, lyčiai ir odos spalvai. Ir šio filmo dėka mes iš šono galime pamatyti labai aiškiai pateiktą patriarchalinio pasaulio karkasą.
Juostą galima vertinti pagal du aspektus – knygos adaptaciją ir ankstesnius filmus. Pats peržiūros metu Gretos Gerwig filmą vertinau būtent pagal pirmą aspektą, nes visgi pirminiu šaltiniu tapo knyga, o ne filmai. Ir, mano nuomone, adaptacija tikrai vykusi, nors ir ne tokia kruopšti, kaip to norėtųsi.
O viskas dėl personažų, kurie ne visai pilnai atskleisti ekrane. Tokie herojai kaip Tedis, Džo ir Eimi gavo pakankamai laiko pasireikšti, dėl ko jie ir buvo tokie ryškūs ir įdomūs, tačiau kiti ne ką mažiau svarbūs veikėjai kaip Megė bei Betė, buvo nustumti į antrąjį planą. Filmui galiausiai pritrūko didesnio dramatizmo, atsižvelgiant į jų likimus.
Užtat pati istorija ir įvykiai buvo pristatyti be priekaištų, kas ir padaro šią ekranizaciją viena iš geresnių. Aišku, galėčiau išsiplėsti apie personažus ir apie tai, ar jie šimtu procentų atitiko tuos veikėjus, kuriuos knygoje aprašė Louisa May Alcot, bet tada tiems, kurie tik pirmą kartą susipažins su šiuo kūriniu atėję į kiną, bus labai neįdomu, nes jie jau žinos labai svarbius šios istorijos siužetinės linijos aspektus.
O gadinti peržiūros aš tikrai nenoriu. Tad pasakysiu tik tiek, jog dėl kai kurių herojų jaudiniesi, o kai kurie tiesiog sukelia šypseną dėl malonaus, bet pakankamai paviršutiniško pateikimo.
Filmas žiūrisi labai maloniai, jame gvildenamos temos irgi suteikia peno apmąstymams, nes kas jau kas, bet aktualių temų filme tikrai daug ir jos teisingai nurodo net į mūsų laikams būdingas problemas. Pati istorija ir jos pateikimas, mano nuomone, sudėlioti taip, kad peržiūra neprailgtų.
Todėl man ši ekranizacija prilipo ir suteikė itin geras emocijas kino salėje, nepastebėjau, kaip greitai prabėgo laikas. Bet ar tai geriausia „Mažų moterų“ adaptacija? Reikėtų gerai pagalvoti, nes kiekvienas filmas turėjo savo cinkelį, dėl ko ši istorija yra tokia universali.
Ir, žinoma, filmą rekomenduoju dar dėl to, kad tokių gerų kostiuminių dramų seniai nebuvo kino ekranuose.
Techninė juostos pusė
Visuomet smagu yra žiūrėti kostiumines dramas, kai prie jų dirbo tikri profesionalai, išmanantys ne tik savo darbą, bet ir epochą, kuriai jie pritaiko savo darbus. Taip yra ir su šiuo filmu, kurio kostiumai, grimas, šukuosenos ir dekoracijos pakeri akimirksniu, nes ekrane mes matome labai autentiškai atrodantį XIX amžių ir taikliai nupaveiksluotus žmonių portretus.
Be vizualinės dalies, „Mažosios moterys“ gali pasigirti ypatingu garso takeliu, kurio skambesiai papuošė kiekvieną filme pateiktą sceną. Emocionalūs kūriniai leido patirti ir džiaugsmą, ir neviltį, ir netgi liūdesį, dėl ko juostai buvo suteikta reikiama atmosfera. Be to, pagirtinas yra ir kameros darbas, garso ir vaizdo montažas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme galima pamatyti nemažai žinomų bei „Oskarais“ apdovanotų aktorių, taip pat ir būrį jaunosios kartos talentų, kurie davė šiai juostai labai daug žavesio. Todėl pradėsiu būtent nuo jaunimo, kurie čia grojo pagrindiniu smuiku.
Pagrindinį vaidmenį filme atliko šių dienų „Meryl Streep“ (ironiška, nes mano paminėta legendinė aktorė filme irgi yra) vadinama Saoirse Ronan, kuri už savo įtikinamą vaidybą pelnė „Oskaro“ nominaciją. Tai tikrai daug ką pasako apie jos pastangas įkūnyti Džo, kuriai netrūko charizmos ir emocijų. Taip pat paminėčiau ir kitą „Oskaro“ nominantę už Eimės vaidmenį Florence Pugh, kuriai 2019 metai buvo labai sėkmingi. Vien „Saulės kultas“ ir „Kovojant su mano šeima“ privertė žavėtis jos talentu, tačiau čia... Ji čia pademonstravo savo didžiulį talentą, kurį, panašu, ir pastebėjo reiklūs JAV kino meno ir mokslo akademijos nariai. Mano nuomone – tai pats geriausias pasirodymas šioje juostoje.
Iš kitų aktorių, kurie irgi žavėjo peržiūros metu, buvo jaunasis Timothee Chalamet, kuriam labai gerai pavyko persikūnyti į Tedį. Būtent tokiu jį ir įsivaizdavau skaitydamas knygą. Be jo, juostoje buvo galima pamatyti Emmą Watson ir Elizą Scanlen, tačiau šioms damoms nepavyko per daug išsiskirti iš minios, nors jos ir suvaidino ganėtinai neblogai. Tiesiog tokie vaidmenys joms skirti ir nieko su tuo nepadarysi.
Tarp aktorių taip pat epizodiškai filme pasirodė Laura Dern, Meryl Streep, Tracy‘is Lettsas, Bobas Odenkirkas, Jamesas Nortonas ir Louisas Garrelis. Ir čia nusiskundimų nėra, nes kiekvienas iš jų puikiai atliko savo užduotis.
Verdiktas
„Mažosios moterys“ – sterili ir labai tvarkingai atrodanti žymaus Louisos May Alcot literatūrinio kūrinio adaptacija, kuri siūlo mums ypatingai gerą jaunų ir talentingų aktorių vaidybą, kruopščiai pateiktą išorę, leidusią akimirksniu atsidurti XIX amžiaus Amerikoje, bei labai įtraukiantį siužetą, kuris nesukelia visiškai jokio nuobodulio. To ir pakanka gauti išties gerą ir nekvailą pramogą kino salėje.
Filmo anonsas: