Tik ar kino virtuozas ir penkių „Oskarų“ laureatas nepavėlavo su šiuo filmu, kuris iš anonsų nors ir atrodo patraukliai, bet tuo pačiu ne itin įsipaišo į šių dienų kino blokbasterių standartus? Išsiaiškinkime kartu.
Apie ką mes čia…
Ateities pasaulio vizijai ateina galas, kai Naujoje Romoje įsiplieskia konfliktas tarp talentingo architekto Cezario Katilinos, kuris nori matyti taika paremta utopinę visuomenės santvarką, ir nešvariais metodais dirbančio šio didmiesčio mero Franklino Cicero su jo totalitarizmui prilygstančiais valdymo metodais. Kas laimės šioje įnirtingoje kovoje – progresas ar regresas? Laikas parodys.
Kūrinio turinys
Jeigu pasižiūrėtume į Franciso Fordo Coppolos filmografiją, pastebėtume, kad paskutinį kartą išties dėmesio vertą filmą jis buvo pristatęs 1992 m. ir tai buvo Bramo Stokerio romano „Drakula“ adaptacija. Taip, po šio mano paminėto hito sekė tokios juostos kaip „Sėkmės šaulys“, „Tetro“ ir „Jaunystė be jaunystės“, bet jos jau nesulaukė nei žiūrovų susidomėjimo, nei joms pavyko pavergti kino kritikus.
Tad nenuostabu, jog per pastaruosius kelis metus apie režisieriaus sugrįžimą į didįjį kiną bei jo svajonių projektą „Megalopolį“ buvo taip įnirtingai kalbama. Visgi tai turėjo būti tikras įvykis kino padangėje, atsižvelgus į tai, kiek laiko šis filmas keliavo į kino ekranus, o tuo pačiu, kiek pinigų ir nervų kainavo jo įgyvendinimas „Krikštatėvio“ kūrėjui. Filmo laukiau ir aš, nes mėgstu geras istorijas apie visokiausias utopijas, distopijas ir nestandartiškai papasakotas istorijas apie netolimos ateities viziją.
Ir ką mes galiausiai gavome? Ogi pretenzingą, nors ir išties gerų idėjų turintį chaotišką pasakojimą, kurio pamatu iš dalies tapo Senovės Romos santvarka ir šios didingos imperijos žlugimo priežastys. Na, tokia aliuzija į tai su konkrečiomis ir po šiai dienai svarbiomis socialinėmis visuomenės problemomis. Tačiau manau, kad visą tai žymiai geriau buvo perteikta 2006 m. filme „V – tai vendeta“, kuris ir savo struktūra buvo tvarkingiau pristatytas, ir aiškiau išgvildeno pačią utopinio pasaulio viziją. Todėl žiūrėdamas „Megalopolį“ jaučiausi taip, lyg man rodytų prabangiai atrodantį, nemažą potencialą turintį, įdomių scenų perpildytą, bet tiesiog chaotiškai išdėstytą ir visiškai nekabinantį siužetinį kratinį.
Pats metaforiškas konfliktas tarp progreso ir regreso, mano nuomone, visai puikiai apibūdino tam tikrų žmonių matymo tašką, nes visuomet einančiai į ateitį visuomenei kas nors, kam nesinori pokyčių, priešinsis. Ir nenoriu čia badytis pirštais, bet tai dažniausiai vyresnių asmenų, kuriems technologinė pažanga ne visuomet yra aiški, problema. Jau nekalbant apie politinius niuansus, kurie filme taip pat sudaro svarbią siužetinę dalį, nes kaip bebūtų, diktatūros apraiškos šiame filme savotiškai kritikuoja tam tikras praeityje vis dar užstrigusias ir imperializmu sergančias supervalstybes.
Filme pristatyti pagrindiniai personažai kaip asmenybės yra neįdomūs, nors jie ir atlieka gana svarbias simbolines funkcijas pačiam siužetui. Tik su jais ne visada yra lengva susitapatinti ar bent jau norėti tą padaryti, nes bendrai kiekvienas veikėjas atrodo kaip bedvasis statistas stumiantis siužetą į priekį dėl savo daromų veiksmų. Gal tik pačiame šio pasakojimo gale atsiranda žmogiškumo apraiškos, bet to pernelyg mažai, kad tiek Cezaris, tiek Franklinas sukeltų bent kokią simpatiją.
Apibendrinant ir išvengiant „spoilerių“, manau, kad filmas turėjo daug galimybių tapti geru, bet pernelyg didelis noras sugrusti į jį tiek daug įvairių idėjų turint ribotą trukmę, tiesiog palaidojo visą jo potencialą. Serialo formatas tokiam epui tiktų labiau, bet gal ateityje mes dar sulauksime kokios nors 5 valandų režisieriaus versijos, kurioje nuodugniau bus pristatyta ši Franciso Fordo Coppolos ateities pasaulio vizija.
Techninė juostos pusė
Filmui buvo išleisti nemaži, bet pagal šių dienų Holivudo standartus, vidutiniški pinigai – 130 milijonų dolerių, iš kurių net 100 investavo pats režisierius. Ir sakyčiau, kad jie matosi ekrane, nes tiek produkcijos dizainas patrauklus, tiek meninis apipavidalinimas leido pamatyti ateities Niujorko (čia Naujos Romos prototipas) atvaizdą. Specialieji efektai gal ir ne patys geriausi, nes kai kur labai ryškiai matosi CGI, bet užtat dekoracijos, kostiumai, šukuosenos ir grimas tikrai nenuvilia.
Garso takelis persmelktas snobizmo ir estetikos, todėl nenuostabu, kad fone galime išgirsti tiek Franzo Liszto, tiek Juliuso Fučiko kūrinius, jau nekalbant apie kai kurias į siužetą įterptas dainas.
Operatoriaus darbas leidžia pasinerti į Naujosios Romos didybę, o ir kai kurie kameros manevrai su artimais bei tolimais kadrais peržiūros metu leidžia susikoncentruoti į įvairias detales ir vizualius simbolius. Vaizdo montažas nors ir atrodo standartinis, bet jame vyraujantis chaosas tam tikrais momentais paverčia šį pasakojimą į vieną didelį chaosą, lyg tai būtų koks muzikinis klipas. Bent jau aš kelis kartus taip pasijaučiau.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, kad vien Franciso Fordo Coppolos vardas privertė šiam filmui pasirašyti tokius žinomus aktorius kaip Adamas Driveris, Giancarlas Espositas, Aubrey Plaza, Shia LaBeoufas, Johnas Voightas, Jasonas Schwartzmanas, Laurence’as Fisburne’as, Nathalie Emmanuelle ir net seniai kine matytą „Krikštatėvio“ trilogijos žvaigždę. Taip, Talia Shire irgi čia. Ar tai buvo iškilus šio išties galingo kolektyvo pasirodymas? Ne, bet jie vaidino įtikinamai ir priekaištų jiems neturiu.
Verdiktas
„Megalopolis“ – vienas ambicingiausių ir laukiamiausių 2024 m. kino projektų, kuris nesugeba iki galo įgyvendinti jam iškeltų užduočių, pavirsdamas į chaotišką, pretenzingą metaforų, simbolių ir aliuzijos į Senovės Romos imperiją turintį idėjų kratinį. Vizualiai gražų, bet visiškai neveikiantį reginį, gelbėja solidus aktorių kolektyvas ir mintis apie tai, kad čia Franciso Fordo Coppolos sugrįžimas į didįjį kiną po ganėtinai ilgos pertraukos.