Apie ką mes čia…
Natalija ir Adamas – geriausi vaikystės draugai ir žmonės, kurie po skaudžių savo antrųjų pusių netekčių gyvena viename name. Vieną dieną, Adamas sutinka jam patinkančią moterį, kuri kardinaliai pakeičia jo požiūrį į gyvenimą. Bet kaip bus su Natalija, kuriai Adamas buvo kaip brolis ir didžiausia atrama gyvenime? Nežinia, nors likimas yra pakankamai nenuspėjamas, todėl sunku spėlioti, kokį pokštą jis gali iškrėsti.
Kūrinio turinys
Žinote, prisipažinsiu, banalioms ir naivioms lenkų romantinėms komedijoms jaučiu taip vadinamą „gėdingą malonumą“ (angl. „guilty pleasure“), todėl dažnai reguliariai pasižiūriu naujausius tokio tipo projektus ir nejaučiu tam jokios kaltės, nes tokie filmai leidžia bent jau trumpam atsiriboti nuo problemų, tikrovės ir kartu atjungti smegenis. O ši nauja juosta, kuri dabar pasiekė Lietuvos kino teatrus, būtent ir yra tokiu mielu pasakojimu, skirtu atsipalaidavimui.
Pats šios romantinės istorijos principas yra ganėtinai šabloniškas ir aišku, siužetas irgi yra labai nuspėjamas, bet tai nereiškia, kad filmas nesugeba padovanoti smagių akimirkų. O kas svarbiausia, jis leidžia lengvai atkreipti dėmesį į smulkmenas, kurios priverčia kiekvieną iš mūsų įžvelgti tos tikros meilės apraiškas. Na, žinote, tas apraiškas, kurias mes jautėme, jaučiame ar galbūt dar pajausime savo kailiu. Be to, filme yra gvildenamos vyresnių žmonių santykių problemos ir jų matomas pasaulis, kuris tikrai nėra toks rožėmis klotas, kaip jaunų ir dar gyvenimo nemačiusių žmonių. Čia neatskleisiu nieko svarbaus, o tik užsiminsiu, kad protingų minčių apie santykius juostoje netrūksta.
Veikėjams filme skiriama pakankamai nemažai dėmesio, bet visgi ne visi personažai ekrane sugeba atsiskleisti taip įdomiai, kad būtų galima su jais susitapatinti bei kartu pajausti vienam ar kitam didesnę simpatiją. Nesakau, kad herojai čia nekokie, bet šabloniškas vieno ar kito personažo įvaizdis buvo matytas šimtuose kitų tokio pobūdžio komedijų. Bet, kaip ten bebūtų, visgi kai kurių veikėjų siužetinės linijos buvo sklandžiai išvystytos, o kitiems tiesiog pritrūko elementarios fantazijos.
Humoras, dialogai ir siužetinės linijos eiga suteikė man pramogą, nes buvo čia neblogų juokelių, o ir pati istorija nestovėjo vietoje, kas tik pagyvino peržiūrą ir neleido man nuobodžiauti seanso metu.
Techninė juostos pusė
Tokio tipo romantinės komedijos visuomet atrodo vienodai – tvarkingai ir be jokių didesnių įmantrybių, todėl kameros darbas, garso ir vaizdo montažas, jauki muzika bei aišku meninis apipavidalinimas suteikia šio filmo peržiūros metu malonų pojūtį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme vaidina gana geri lenkų aktoriai. Weronika Książkiewicz, kuri 2021 metais nustebino labai rimtais vaidmenimis filmuose „Furioza“ ir „Sugrįžimas į tas dienas“, vėl atsidūrė romantinio pobūdžio kine ir kaip visuomet nepasišiukšlino atlikdama labai pozityvų personažą. O jai čia talkino irgi ne mažiau talentingas Wojciechas Solarzas. Tarp jų jautėsi chemija, kas aišku tik į naudą filmui.
Antrame plane filme pasirodė tokie žinomi lenkų kino veidai kaip Olga Bołądź ir Grzegorzas Małeckis, kurie irgi neblogai įkūnijo jiems patikėtus personažus. Be jų, dar ekrane epizodiškai šmėžavo Januszas Chabioras, Weronika Wachowska ir Kazikas Mazuras.
Verdiktas
„Meilė yra arti“ – dar viena naiviai miela ir kartu lengvai virškinama lenkų romantinė komedija, kurios esminiu pliusu kaip tik ir tampa paprastas, bet nuoširdus pateikimas, šaunus aktorių kolektyvas, neprailgstanti siužetinė linija bei žinutė apie tai, kad meilė gali tykoti visur ir visada, net jeigu to mažai tikiesi.