Apie ką mes čia…
Praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų nuo auklės Merės Popins apsilankymo Vyšnių gatvėje, suaugęs ir savo šeimą sukūręs Maiklas Benksas susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, dėl kurių jis gali netekti nuosavo namo.
Nenorėdamas atsidurti gatvėje, jis nusprendžia visais įmanomais būdais rasti išeitį ir tuo pačiu apsaugoti savo vaikus nuo skurdo. Tačiau vien didelio noro nepakanka, kad visos problemos kaip mat išgaruotų. Ir čia nutinka stebuklas. Maiklui į pagalbą ateina ta, kurios jis nesitikėjo išvyti – Merė Popins.
Kūrinio turinys
Su rašytojos Pamelos Travers kūriniais apie Merės Popins nuotykius yra susipažinę milijonai vaikų visame pasaulyje, dėl ko šis personažas savo laikais buvo ne ką mažiau populiarus už patį „Harį Poterį“. Todėl nenuostabu, jog prieš daugiau nei penkis dešimtmečius tarp įvairiausių kino studijų užvirė arši kova dėl šio personažo perkėlimo į kino ekranus. Žymiausias bandymas įtikinti rašytoją parduoti teises priklauso pačiam Waltui Disney‘ui. Apie tai net yra sukurtas puikus 2013 metų filmas „Išgelbėti poną Benksą“, kuriame fantastiškai savo vaidmenis įkūnijo Tomas Hanksas ir Emma Thompson.
Kaip jau galima suprasti, Waltui Disney‘ui pavyko gauti visas reikiamas teises į Pamelos Travers sukurtą personažą, dėl ko 1964 metais pasirodė pirmoji „Merės Popins“ dalis. Filmas savo pasirodymo laikais tapo ne tik finansiškai sėkmingas, bet dar ir atnešė penkis JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus iš trylikos galimų.
Bet su tęsiniu niekas neskubėjo, nes pati rašytoja nebuvo suinteresuota ir toliau leisti pelnytis studijai „Disney“. Laikas bėgo, tendencijos Holivude keitėsi, miuziklai jau nebuvo tokie madingi kaip šeštajame ir septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose ir apie Merę Popins galiausiai daug kas užmiršo.
Tiesa, 1984 metais pasirodė Sovietinis filmas „Iki pasimatymo, Mere Popins!”, kuris buvo ne ką prastesnis savo pasakojimo maniera už Holivudinį pirmtaką. Bet jis neturėjo nieko bendro su 1964 metais pasirodžiusiu filmu ir buvo labiau pritaikytas savo regionui.
Ir dabar, praėjus 54 metams, sulaukėme tiesioginio originalios režisieriaus Roberto Stevensono juostos pratęsimo, kuriame ir vėl pagrindiniu akcentu tampa Benksų šeima bei problemos, kurios neapsieina be vaikų įsikišimo. Todėl prieš šio naujojo filmo peržiūrą rekomenduočiau peržiūrėti originalą, nes labai daug vietų tęsinyje gali pasirodyti sunkiai suprantamos. Aišku, į filmą galima eiti ir nemačius 1964 metų juostos, bet jeigu norite gauti pilną vaizdą, dabar jau žinot, ką reikia daryti.
Režisierius Robas Marshallas mums pristatė ne tik pirmosios dalies pratęsimą, bet dar ir savotišką perdirbinį. Sakau taip, nes labai daug vietų filme identiškos originalui. Tai nėra blogai, nes tie momentai vienaip ar kitaip puikiai papildo bendrą istoriją, bet tuo pačiu neleidžia pilnavertiškai vystytis naujoms idėjoms, kurių čia irgi pilna.
Bendra filmo siužetinė linija puiki. Tai išties žavus ir šiltas miuziklas, kuriame daug dėmesio gauna vaikų ir tėvų santykiai, auklėjimo spragos bei nuotykiai, kuriais nori gyventi kiekvienas, net ir jau suaugęs bei savo šeimą sukūręs žmogus. Kiekviena iš šių temų išvystoma taip gerai, jog tiesiog neįmanoma nepatikėti tuo, kas yra rodoma ekrane.
Filmo personažai irgi gauna labai daug dėmesio. Auklė Merė Popins tokia pat žavi, pasitikinti savimi ir skleidžianti pačias įvairiausias vaikų auklėjimo idėjas, kurios leidžia iš šono pamatyti tai, ko daugelis šiuolaikinių tėvų nesugeba duoti savo atžaloms. Vaikai – Anabelė, Džonas ir Džordžis – tikri padaužos, kuriems simpatizuoji ne ką mažiau už pirmosios dalies herojus. Taip pat dėmesį traukia ir suaugęs Maiklas su savo seserimi Džeine bei aišku charizmatiškasis Džekas, kuris šiuo atveju tapo Berto iš pirmosios dalies pakaitalu.
Antagonistas filme irgi yra, bet jo neatskleisiu. Tiesiog tai tipinis blogietis, kurio svarbiausiu gyvenimo džiaugsmu yra pinigai. Mano nuomone, tai buvo puiki kapitalizmo karikatūra, kuri atspindi didžiausias žmonių ydas. Be to, susipažinę su pirmuoju filmu žiūrovai gali pasimėgauti ir pažįstamais veidais, kurie tapo neatsiejama duokle originaliam kūriniui.
Atmetus įtraukiančią istoriją, įdomius herojus ir taiklų pamokslą, filmas siūlo dar ir įspūdingai atrodantį 130 milijonų dolerių kainavusį muzikinį šou, kuriame šokama ir dainuojama. Visgi tai miuziklas, todėl tiems, kurie nemėgsta tokio pobūdžio filmų, bus geriau pasirinkti kitokią pramogą kine. Nejuokauju – filme gal 85 procentai yra dainos. Ir jos nuostabios, spalvingai atliktos ir sugebančios perteikti visas pagrindines tu scenų, kuriose skamba įvairūs muzikiniai kūriniai, mintis.
Apibendrinus, galiu pasakyti, jog tai ne tik dėmesio vertas miuziklas, bet ir pakankamai solidus 1964 metų juostos tęsinys, kuris nenusileidžia originalui tiek savo dainomis, tiek ir pačia istorija. Todėl be jokių abejonių, šis filmas man asmeniškai tampa vienu iš gražiausių ir pozityviausių šių metų projektų, kokį teko matyti kino salėje.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas irgi padaro labai didelį įspūdį. Specialieji efektai ir animacija, kuri įterpta į tam tikras filmo scenas – stulbinanti. Toks jausmas, kad žiūrėtume kokį nors seną „Disney“ studijos filmą, bet tuo pačiu pateiktą pakankamai moderniai ir kokybiškai.
Garso takelis – fantastiškas. Filmo metu galima išgirsti daug gražių ir originalių dainų, kurios papildo daugybę efektingai atrodančių scenų ir leidžia pasijusti lyg tikroje pasakoje. Gal tik jos nėra tokios įsimintinos kaip originaliame kino projekte, bet tai tikrai neturėtų sukelti problemų peržiūros metu.
Kameros darbu irgi likau patenkintas. Visos scenos sprendžiant iš choreografijos buvo nufilmuotos ne ką prasčiau už „Kalifornijos svajas“ bei „Didįjį šou meistrą“. Už tokį precizišką darbą tiesiog privaloma pagirti „Oskarinį“ filmo operatorių Dioną Beebe‘į, kurio dėka Vyšnių gatvė atgijo lygiai taip pat kaip ir prieš 54 metus.
Kiti techninės dalies akcentai kaip montažas ir garso montažas buvo atlikti nepriekaištingai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Šie metai aktorei Emily Blunt yra tikrai sėkmingi. Pirmoje metų pusėje jai puikiai pavyko pasirodyti savo vyro Johno Krasinskio režisuotame projekte „Tyli zona“, kuris tapo vienu iš didžiausių 2018 metų hitų, o dabar „Oskaru“ kvepiančiame miuzikle. Ir visos nominacijos įvairiausiems apdovanojimais, tarp kurių „Auksiniai gaubliai“, yra teisingos.
Emily Blunt pasirodė nuostabiai ir tikrai ne prasčiau už Julie Andrews, kuriai 1965 metais Merės Popins rolė atnešė JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą. Visomis prasmėmis talentinga aktorė sugebėjo ne tik dainuoti, šokti, bet dar ir labai kruopščiai atkurti jau matytą Merės Popins paveikslą, kuriuo buvo galima žavėtis virš dviejų valandų filmo rodymo trukmės.
Antraplanėse rolėse pasirodė talentingi Benas Wishaw su Linu-Manueliu Miranda. Vyrukai davė vaizdų tiek iš draminės pusės, tiek ir šou. Vienas malonumas buvo stebėti jų pasirodymą šalia Emily Blunt.
Džiugu buvo pamatyti dar ir tokius veidus kaip Colinas Firthas, Julie Walters, Meryl Streep, Dickas Van Dyke‘as ir Angela Landsbury. Ir nors šie aktoriai filme pasirodė trumpai, kiekvienas iš jų dėka savo charizmatiškų personažų įnešė į šią istoriją labai daug emocijų.
Verdiktas
„Merė Popins grįžta“ – nuoširdus, prasmingas ir be galo spalvingas klasikinio 1964 metų filmo pratęsimas, kuris sugeba pakerėti nuostabiai įgyvendintais muzikiniais pasirodymais, stulbinančia technine puse ir daugybe 2018 metų moterų vaidmenų kine užgožusia nepriekaištinga aktorės Emily Blunt vaidyba.
Filmo anonsas: