Na, o ar ši pirmoji iš kol kas dviejų knygų susidedančio ciklo kino adaptacija yra verta žiūrovų dėmesio? Tuoj atsakysiu, nes kaip tik neseniai perskaičiau ir knygą.
Apie ką mes čia…
Po jaunystėje patirtų nesėkmių, Lilės Blum gyvenimas pagaliau susitvarko ir Bostone ji pradeda naują etapą, įgyvendinama savo seną svajonę tapdama gėlių parduotuvės savininke. Tuo pačiu metu ji sutinka žavų neurochirurgą Railį, kurį pamilsta visa širdimi, tačiau po kažkurio laiko ji pradeda pastebėti keistus iš Railio sklindančius ženklus. Situacija pablogėja, kai jos gyvenime atsiranda pauglystės meilė Etlasas, su kuriuo ji vėl susibendrauja. Taip Lilei prasideda dar vienas sunkių sprendimų ir apmastymų periodas, kuris gali jai ir jos artimiems žmonėms kainuoti labai daug.
Kūrinio turinys
Esu skaitęs ne vieną panašaus pobūdžio istoriją, todėl galiu drąsiai pareikšti, kad „Mes dedame tašką“ yra vienas iš tų banalių, bet kartu taikliai apčiuoptą temą sugebėjusių išnangrinėti literatūrinių kūrinių. Todėl laukiau ir filmo, nes man buvo smalsu, ar jo kūrėjams pavyks deramai perkelti į ekranus šią pakankamai aktualią, baisią ir tuo pačiu itin jausmingą melodramą.
Ir atsakymas – taip, iš dalies pavyko, nors manyčiau, kad šis pasakojimas žymiai geriau žiūrėtųsi serialo formate. Vien dėl to, kad filme pritrūko kai kurių labai ryškių ir geriau personažų charakterius galėjusių atskleisti epizodų. Čia panašiai kaip su 2011 metų juosta „Viena diena“ ir šiais metais „NETFLIX“ platformą pasiekusiu mini serialu, kuris kruopščiau perteikė knygoje pateiktą istoriją nei vaidybinis filmas. Tačiau, bala nematė, nes šiaip ar taip „Mes dedame tašką“ sugeba pritraukti prie ekrano ir nepaleisti iki pat finalo, net jeigu ir žinai knygos pabaigą, kas, mano kuklia nuomone, leidžia patirti išties gerą laiką kine. Tiesiog svarbu žinoti, jog tai yra banali, bet gražiai pateikta melodrama.
Todėl manau, kad kūrėjai šiuo atveju pasistengė ir atitinkamai neblogai sužaidė su dramaturgija, kuri nors kartais ir šlubavo, bet visumoje privertė ne vieną kartą nuoširdžiai jaudintis dėl pagrindinės veikėjos ir jos gyvenimo peripetijų. Ypač atsižvelgus į tai, kokias temas paliečia ši istorija.
O temos čia, kaip jau minėjau, aktualiai šiurpios ir turinčios socialinį pagrindą, nes daug kas iš mūsų yra patyręs tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą artimoje aplinkoje. Todėl stebėti, kaip Lilės Blum gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis po patirtų traumų ir mylimojo žmogaus teroro, nėra per daug jauku, nors ir filmas bando išlaikyti romantinį pagrindą dėl kelių į siužetą įtrauktų aspektų. Tačiau bendrai, tai aiškiai smurtavimo temą perteikęs ir kelis kovos su juo sprendimus pateikęs projektas, kuris iš dalies tampa savotišku pamokslu visiems žmonėms, kurie nesugeba išeiti iš niekingų ir toksiškumo perpildytų santykių.
Personažai filme giminingi knygai, dėl ko man yra tikrai džiugu, kad kūrėjams pavyko nuosėkliai ir, kas svarbiausia, adekvačiai pristatyti knygos puslapiuose išryškintus veikėjus, pradedant Lile ir užbaigiant Railiu su Etlasu. Daugžodžiauti apie juos nenoriu, nes šiuo atveju tikrai nesinori „spoilinti“ ir taip gadinti jums įspūdžius žiūrint filmą.
Apskritai, gavosi žiūroviškai įdomi ekranizacija, kuri įtraukia, priverčia susimąstyti ir tuo pačiu dovanoja neprailgstantį laiką kine. Aišku, jei mėgstate tokio pobūdžio istorijas ir patį kino žanrą.
Techninė juostos pusė
Labiausiai iš techninės dalies mane pakerėjo garso takelis su Taylor Swift atliekamu hitu „My Tears Ricochet“ priešaky. Tačiau taip gali būti ir todėl, kad prieš savaitę man teko girdėti šią dainą gyvai per „The Eras“ turo koncertą Varšuvoje. Vaizdo montažas, kameros darbas, garso montažas tvarkingi, kaip ir priklauso tokio tipo filmams, o meninis apipavidalinimas ir juostos produkcijos dizainas nenuvylė savo atitinkamai tikroviškai atrodančia išore, pradedant pasirinktomis vietovėmis ir baigiant veikėjams pasiūtais drabužiais.
Aktorių kolektyvinis darbas
Senokai kino ekranuose pagrindiniame vaidmenyje matyta Blake Lively pagaliau ir vėl žydi, o jos vaidmuo šioje juostoje kažkiek net primena jos pasirodymą 2015 m. romantika alsuojančiame hite „Adelainos amžius“. Vienas malonumas buvo stebėti tokį jos draminį ir kartu nuoširdžiai jaukų pasirodymą.
Tiesa, pagirti norisi man ir pagrindinius vyrų personažus įkūnijusius iš serialo „Jeloustounas: 1923“ žinomą Brandoną Sklenarą ir patį filmo režisierių Justiną Baldonį. Tai buvo puikūs ir tokie paties kaip knygoje pristatyti tipažai, jau nekalbant apie jų įtikinamą vaidybą.
Filme taip pat galima pamatyti Jenny’ę Slate, Hasaną Minhają, Keviną McKiddą, Amy’ę Morton, Isabelą Ferrer ir Alexą Neustaedterą.
Verdiktas
„Mes dedame tašką“ – įtraukianti, aktualias socialinio pobūdžio temas nagrinėjanti, jautri ir nebloga dramaturgija galinti pasigirti žymios 2016 m. bestseleriu tapusios knygos ekranizacija, kurios papildomais pliusais tampa labai įtikinama pagrindinių aktorių vaidyba, jaukiai atrodanti techninė dalis ir įtampoje sugebantys laikyti režisūriniai sprendimai. Ir nors filme daug banalumo bei nuspėjamų epizodų, jis nuo to visiškai nenukenčia.