Apie ką mes čia…
Išvažiavusi atostogų prie jūros, Vilsonų šeima net nenutuokė, jog ten jų lauks didžiausias gyvenimo košmaras. Vieną vakarą prie jų namų ateina keturi nepažįstamieji, kurie įvaro baimės ne tik dėl savo nenuspėjamų poelgių, bet ir dar dėl vieno niuanso – jie visi atrodo identiškai kaip ir Vilsonai. Neturėdami kur dėtis, užpulti ir išgąsdinti, Vilsonai stoja į nelygią kovą su fiziškai pranašesniais atvykėliais.
Kūrinio turinys
193 įvairiausių kino apdovanojimų nominacijos, iš kurių 146 laimėjimai, itin aukštas kino kritikų bei žiūrovų įvertinimų vidurkis bei uždirbti 255 milijonai dolerių – štai ką galima pasakyti apie 2017 metais pasirodžiusį vos 4,5 milijono dolerių kainavusį debiutinį Jordano Peele‘o projektą „Pradink“.
Filmas tapo ne tik vienu iš didžiausių tų metų atradimų, bet ir tikru fenomenu savo žanre, kuriame jau senokai buvo galima pasigesti originaliai atrodančių darbų. Todėl nenuostabu, jog naujojo režisieriaus filmo suspaudę kumščius laukė milijonai visame pasaulyje išsibarsčiusių kinomanų.
Tarp jų buvau ir aš. Visgi originalūs, sugebantys laikyti dėmesį nuo pradžios iki pat finalinių titrų ir dėl savo įtempto bei nenuspėjamo siužeto įtraukiantys filmai tampa tikru lobiu šiuolaikinio kino padangėje.
Ir... Jordanas Peele‘as vėl ekrane sukūrė tikrą stebuklą, apie kurį tuoj ir pašnekėsime. Bet prieš tai, noriu kai ką pasakyti. Eidami į naująjį Jordano Peele‘o filmą „Mes“, nepamirškite namie smegenų, nes norint suprasti šią ypatingą juostą, reikia labai gilintis į rodomas scenas, kuriose pilna simbolių ir visokiausių metaforų. Čia tik draugiškas patarimas, nes tai nėra standartinis siaubo filmas, kuriais mus dažniausiai maitina kine.
Todėl jeigu nesate pasiruošę pakrutinti savo makaulės ir įsigilinti į rodomą vaizdą, o tik norite papramogauti su spragėsių dėže ir gėrimu, kilometriniu žingsniu aplenkite šį genialų kūrinį. Nes tiesiog sugadinsite nuotaiką sau ir kitiems į kiną atėjusiems žmonėms.
O dabar prie reikalo. Filmas „Mes“ sujungė savyje kelis itin tarp žiūrovų mėgstamus žanrus – trilerį, dramą, komediją ir siaubą. Šis nestandartinių vienas kitam kino žanrų kokteilis leidžia patirti daugybę įvairiausių emocijų kino salėje, dėl ko galima tik pagirti režisierių, kuriam meistriškai pavyko išgauti geriausias mano paminėtų žanrų savybes ir jas pritaikyti prie šios nestandartinės istorijos varomos jėgos. O varomąja jėga čia aišku tapo nenuspėjamas ir labai intriguojantis siužetas.
Filmo istorija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti jau ne vieną kartą matyta dėl kelių aspektų – šeima išvažiuoja atostogų ir jai tenka patirti košmarą bei į namus pas šeimą ateina piktus kėslus turintys asmenys. Tačiau tai tik primityviai atrodantis apvalkalas, po kuriuo slepiasi itin rimtas pasakojimas, turintis daugybę svarbių socialinio pobūdžio žinučių. Jos ir leidžia suvokti, kodėl režisierius pasirinko tokią siužetinės linijos eigą ir koks buvo šio filmo pagrindinis tikslas.
Jeigu „Pradink“ tapo savotiška rasizmo problemos šiuolaikinėje visuomenėje gudriai susukta alegorija, tai „Mes“ yra išvaizdžiu politiniu manifestu prieš šiuolaikinės vergovės sistemą ir jos valdžią. Filme galima pastebėti nemažai kritikos tiek JAV valdantiems, tiek ir nuo jų priklausantiems bandymų triušiams, kurie iš dienos į dieną ne gyvena, o egzistuoja šiame negailestingame pasaulyje.
Simbolizmo filme daug ir apie viską rašyti tikrai nenoriu, nes esu toks pats kino mylėtojas, kaip dauguma iš Jūsų, todėl „spoilinti“ šiuo atveju būtų tiesiog neetiška. Užsiminsiu tik apie tai, kad atkreiptumėte dėmesį į užpuolikus ir kaip jie atrodo, o taip pat į visų herojų judesius.
Kai kurie iš jų turi itin svarbią reikšmę, norint suvokti šios istorijos siužetinės linijos pagrindą. Net nupurtė prisiminus kelis epizodus, kuriuose buvo vystomas itin kraupus dialogas tarp užpultos šeimos ir juos užpuolusių asmenų.
Tiesa, kalbant apie siaubo efektą: jis filme tikrai yra, tačiau, kaip ir sako filmo anonsai bei plakatai, tai nėra siaubo filmas, o naujasis Jordano Peele‘o fantazijos košmaras.
Todėl nesitikėkite eilinių „siaubo šoklių“, kuriais yra prifarširuoti beveik visi šiuolaikiniai siaubo filmai. Baimė čia ateina iš vidaus, įsigilinus į rodomą veiksmą, o ne dėl ant lėkštutės pateiktų staigių išgąsčio scenų.
Iš kitos pusės, filmas save pateikia ir kaip gerą bei nuostabiai į rodomą siužetinę liniją įterptą komediją. Patikėkite, žvengsite šiame filme ne mažiau nei jausite baimę nuo rodomų baisybių. Ir humoras nėra lėkštas, o su mintimi, lyg žiūrėtum gudriai apgalvotą satyrą, kurios pamatu tapo keli skirtingi žanrai. Tai suteikia neišdildomus įspūdžius kino salėje, kai juokas yra paverčiamas į baimę ir atvirkščiai.
Prie baimės ir humoro, aišku, prisidėjo filmo personažai, kurie, kaip ir pats siužetas, nebuvo kartoniniai, o turintys aiškią misiją šiame pasakojime. Kiekvienas iš filmo herojų buvo pateiktas iš tam tikros stereotipinės dalies, jog ekrane galėjome išvysti skirtingus ir pagal atitinkamus stereotipus nupaveiksluotus personažus. Čia turėjome stiprią moterį, nevykėlį vyrą, nuo socialinių tinklų priklausomą paauglę ir savo pasaulyje gyvenantį vaiką. Visi jie leido iš šalies pamatyti mus pačius, nes būtent taip dauguma iš mūsų ir atrodo.
Kas dėl išskirtinių personažų, tai paminėčiau du – Adelę ir jos alter ego Raudonąją bei Adelės vyrą Geibą. Moterys šiame filme sukūrė tikrai kraupų šou, kuris net išėjus iš kino teatro neduos ramybės. Tai išties puikūs ir įsimintini herojai, kuriuos jau dabar galima vadinti ryškiausiais šių metų atradimais.
Atmetus baisius elementus, kurie buvo tokie nuo moterų akistatos, filme kaip jau minėjau buvo galima išvysti daug komiškų elementų, už kuriuos buvo atsakingas vienas žmogus – Geibas. Jis buvo mano asmeniniu filmo favoritu, nes tokio nevykėlio ir geraširdžio personažo reikia tikrai gerai paieškoti ir tai vargu ar rasi.
Per daug neišsiplečiant ir neišpasakojant esminių filmo elementų, šis kraupus ir nemažai smurto, komiškų elementų ir puikios alegorijos politikai bei kitoms socialinio pobūdžio temoms turintis kino projektas pretenduoja tapti ne tik vienu iš geriausių 2019 metų filmų, bet ateityje užsitarnauti šiuolaikinės kino klasikos titulą.
O kol kas belieka tik pasidžiaugti, jog turime tokį talentingą režisierių ir scenaristą kaip Jordanas Peele‘as, kurio naujojo darbo lauksime su didesniu nekantrumu nei šios ypatingos juostos „Mes“.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas irgi yra toks pat stiprus, kaip ir jo turinys. Pirmiausia, kas labiausiai krenta į akis – itin meistriškas filmo operatoriaus darbas, kuris taip taikliai sugebėjo apčiuopti rodomus vaizdus, jog kai kuriose vietose dėl scenų genialumo norėjosi pašokti ir garsiai paploti už taip subtiliai įgyvendintus kameros manevrus, kuriais jis mus lepino.
Muzika irgi pridavė reikiamo tono bendrai siužetinei linijai. Dėl tokių kultinių dainų kaip N.W.A. „F*ck the Police“, Beach Boys „Good Vibrations“ ir pagrindinės filmo muzikinės temos, kuri buvo įmanoma tik dėl „Luniz“ hito „ I Got 5 On It“, juosta įgavo pakankamai solidų pamatą. Taip, taip, šios dainos filme irgi turėjo užslėptą reikšmę.
Pagirti galima dar ir filmo kūrybinę komandą už vizualiai subtilų juostos grožį. Išradingi kostiumai, kraupios dekoracijos, tikroviškas grimas ir originalios šukuosenos buvo neatsiejama filmo dalimi. Kaip ir pats vaizdo bei garso montažas. Garsas stiprus kiekvienoje siaubo perpildytoje scenoje, o vaizdas taip gerai sulipdytas, jog filmas iki pat pabaigos neatskleidžia visos tiesos, susijusios su rodomu incidentu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Negalėčiau savęs vadinti orakulu, bet pastaraisiais metais man sekasi nuspėti, kokie aktoriai bus nominuoti arba gaus prestižinę „Oskaro“ statulėlę už savo vaidybą. Ir šiuo atveju irgi pabandysiu laimę. Mano nuomone, jau dabar JAV kino meno ir mokslo akademijos nariai turi paruošti vieną vietą geriausios aktorės kategorijoje, į kurią be jokių abejonių turi pretenduoti Lupita Nyong‘o. Tai buvo fenomenalus aktorės pasirodymas, kuri sugebėjo taip tikroviškai suvaidinti du visiškai skirtingus personažus. Man net šiurpas ėjo, kai ekrane buvo galima matyti jos įkūnytą Raudonąją. Bravo, tiesiog bravo.
Antraplaniuose vaidmenyse puikiai pasidarbavo ir Geibą suvaidinęs Winstonas Duke‘as. Komiškas ir labai žavus aktoriaus pasirodymas privers kvatoti net ir didžiausią paniurėlį. Kiti aktoriai kaip Elizabeth Moss, Timas Heideckeris, Shahadi Wright Joseph ir Evanas Alexas ne tik suvaidino pakankamai gerai savo personažus, bet ir puikiai papildė pagrindinį duetą.
Verdiktas
„Mes“ – genialus nuo pradžios iki galo savo papasakota istorija kūrinys, kuriame galima įžvelgti ne vien tik puikią alegoriją į tam tikrus šiuolaikinei visuomenei būdingus aspektus, bet ir meistriškai sumiksuotą kelių itin populiarų žanrų kokteilį. Ir, be jokių abejonių, šis daug įvairių ir netikėtų emocijų suteikiantis kino kokteilis ateityje taps modernia siaubo klasika ir tuo kūriniu, į kurį lygiuosis būsimi žanro režisieriai.
Filmo anonsas: