Apie ką mes čia…
Įsidarbinęs į nemažą įmonę, komiksus piešiantis Adamas netrukus susiduria su socialinių tinklų tikrove – taip vadinamais „internetiniais troliais“, su kuriais jis pradeda įnirtingą karą komentaruose. Tačiau šis nekaltai prasidėjęs ginčas netrukus perauga į kai ką šiurpaus, kas gali ne tik sugriauti Adamui karjerą, bet ir sužlugdyti visą jo gyvenimą.
Kūrinio turinys
Iš karto pasakysiu, jog pati filmo idėja, o, tiksliau, istorija, kurios buvo įkvėptas šis pasakojimas, yra išties įdomi bei sukelianti nemenką intrigą. Dėl to bent jau pirmą šio filmo peržiūros pusvalandį buvau paskendęs į išties neblogai vystomą pasakojimą, kurio esminiu pliusu tapo nežinomybės jausmas. Bet vėliau, kaip bebūtų gaila, filmas pavirsta į ganėtinai standartinį, netgi kažkiek nuobodų ir, sakyčiau, kvailais siužetiniais sprendimais perpildytą siaubo spektaklį, kuris visiškai niekuo neišsiskiria nuo panašaus pobūdžio juostų.
Filme yra keli labai vykę „siaubo šokliai“, dėl ko kai kuriais momentais žiūrovai gaus tai, dėl ko ateina į siaubo filmus – savotiškos baimės ir išgąsčio jausmą. Tiesa, tokių momentų juostoje vos keli, bet čia jau šis tas, nes bent jau jais buvo galima užglaistyti sukurtą ekrane nuobodulį.
Veikėjai visai tvarkingai sulipdyti į bendrą istorijos pamatą, bet kartu ne visiems iš jų leidžiama normaliai atsiskleisti kaip asmenybėms, todėl pasibaigus filmui žiūrovui gali kilti nemažai klausimų dėl vieno ar kito personažo likimo. Taip pat labai jau charizmatiškų veikėjų filme nėra, nors susitapatinti su pagrindiniu filmo personažu Adamu, manau, galėtų daug kas, nes kiekvienam iš mūsų teko užtaikyti socialiniuose tinkluose ant „internetinių trolių“ ir jų skleidžiamos anoniminės neapykantos, dezinformacijos ar pašaipų.
Daug pasakoti apie šį naują režisieriaus Johno McPhailo darbą tikrai nereikia, nes, kaip jau rašiau, pati filme pateikta situacija ir pagrindinė mintis yra išties aktuali daug kam. Bet pati siaubo žanrui priklausanti visuma neveikia taip, kaip to norėtųsi. Tad jeigu mėgstate siaubo filmus ir žiūrite viską iš eilės, galite pabandyti įvertini ir šį tikrų įvykių įkvėptą projektą.
Techninė juostos pusė
Kažkokių naujovių techniniame plane šis filmas irgi nepasiūlo. Turime čia kelis išties pagirtinus vaizdo montažo sprendimus, šiokį tokį šiurpą sukeliantį garso takelį, standartinį siaubo filmams operatoriaus darbą su staigiais kameros judesiais. Ir viskas. O kalbant apie meninį apipavidalinimą ir patį produkcijos dizainą, tai jie neturi jokių ypatingų aspektų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Mano nuomone, siaubo žanras aktoriams yra vienas iš sudėtingiausių išbandymų, nes tikrai ne kiekvienam pavyksta išgauti reikiamas baimės kupinas emocijas, kad žiūrovas elementariai patikėtų ekrane rodomu reginiu.
Ir šiame filme mes turime visai pakenčiamą vaidybą, bet iki galo įsijausti ir susitapatinti su personažais neįmanoma, nes aktoriai ne visuomet sugebėjo sužibėti. O vaidino čia pastaruoju metu palaipsniui į Holivudą sugrįžtantis Justinas Longas, Augustusas Prewas, Andrea Bang, Rachel Wilson ir Rene Escobaras jaunesnysis.
Verdiktas
„Mielas Deividai“ – nemažai klišių iš siaubo filmų apie kerštaujančias dvasias prisirinkęs, kažkiek savo pateikimu nuobodus ir tuo pačiu nedovanojantis visiškai jokios naujos idėjos režisieriaus Johno McPhailo projektas, kurio didžiausiu pliusu tampa visai kokybiškai išgauta įtampa bei keli itin ryškūs „siaubo šokliai“.
Filmo anonsas: