Ir štai, nepraėjus nei metams, matome antrąją šios degeneratiškos istorijos dalį, kuri, didelei mano nuostabai, panaši į tikrą filmą, o ne šlykščiai kruvinų kadrų kratinį. O kodėl „Mikė Pūkuotukas: Kraujas ir medus 2“ yra geresnis projektas ir kodėl jį galima pasižiūrėti, atsakysiu vėliau.
Apie ką mes čia…
Per stebuklą išvengęs negailestingo likimo ir išgyvenęs kraupų košmarą, Kristoferis Robinas nusprendžia sugrįžti į gimtąjį Ašdauno miestelį, kuriame jis tikisi surasti ramybę. Deja, bet ilgai pasidžiaugti ramybe jam neteks, nes visai netrukus įniršio apimti „Šimto akto miško“ gyventojai su Mike Pūkuotuku apsilankys Ašdaune su noru jam atkeršyti ir tuo pačiu išskersti kuo daugiau miestiečių.
Kūrinio turinys
Jeigu pirmoji 2023 metais pasirodžiusi dalis buvo „visiškas dugnas“ tiek vertinant siaubo žanrą, tiek ir „skerdynių“ temą, nes joje nebuvo visiškai nieko, kas galėtų suteikti žanro entuziastams kokią nors pramogą, tai šis, po metų dienos šviesą išvydęs tęsinys yra visiška priešingybė. Jaučiu šoką, nes tikrai nesitikėjau, jog kūrėjai atsižvelgs į padarytas klaidas bei kritiką ir pasiūlys sklandų, šiokią tokią mintį turintį ir, kas svarbiausia, žiūrovišką kino reginį.
Taip, tai nėra joks šedevras ar vienas geresnių „skerdynių“ tipo projektų, bet tai filmas, kuris turi visus tokiems projektams būdingus aspektus – pradedant augančia įtampa, negailestingumu, kvailais personažais ir užbaigiant tam tikra antagonistų vedama motyvacija. Dėl to mėgautis pačiomis „skerdynėmis“ yra žymiai smagiau, nes žiūrovui leidžiama sužinoti daugiau apie personažus ir jų traumas, kurios galiausiai ir priveda prie kruvino košmaro.
Tad pagrindiniai veikėjai šiame filme atrodo žymiai geriau, o ir jų psichologinis portretas iš dalies astkleidžia juos iš ganėtinai žmogiškos perspektyvos, tai suteikia filmui teigiamų savybių. Be to, tiek Kristoferio Robino, tiek ir jo buvusių bičiulių praeitis irgi yra vienas iš esminių šios antros dalies siužetinių kozirių. Kaip jau minėjau, filmas dabar yra panašus į filmą, o ne pigią kraujo fiestą be kokio nors siužetinio pagrindo.
Kokybiškiau ir šiurpiau atrodo tai, kaip maniakiški padarai susidoroja su žmonėmis, o pati intriga, kas gi liks gyvas, o kas galiausiai mirs, irgi nėra tokia jau nuspėjama, todėl filmas visiškai nepabosta dėl savo siužetinių sprendimų. Žinoma, nieko genialaus tame kaip ir nėra, nes tai visgi standartinis „skerdynių“ filmų siužeto modelis, bet kaip bebūtų keista, jis suveikia.
Šis B kino kategorijai priklausantis siaubo filmas yra vertas peržiūros, nes tai tiesiog ženkliai geresnis už praėjusią dalį „skerdynių“ tipo projektas, kuris nedaro gėdos pačiam žanrui ar temai. Ir nors tai vis dar ne stebuklas, bet šįkart pagirti kūrėjus buvo už ką. Tikiuosi, kad 3 dalis bus dar šaunesnė.
Techninė juostos pusė
Techniniais niuansais filmas irgi lenkia pirmtaką. Pirmiausia norėčiau pagirti patį produkcijos dizainą, kuris leidžia pasinerti į kraupų košmarą ne itin draugiškai atrodančiose lokacijose. Antra – operatoriaus darbas šįkart gerai susikoncentruoja ties veiksmu ir atvirais skerdynių aspektais. Trečia – įtempta bei kraupią atmosferą ekrane sukurianti muzika neleidžia nuobodžiauti. Vienintelis minusas tai, vėlgi, kvailai bei netikroviškai atrodančios pabaisų kaukės ir ne visada įtikinamas grimas. Visi kiti meninio apipavidalinimo aspektai netrikdo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Scottas Chambersas įkūnijęs Christopherį Robiną atrodė įtikinamiau nei prieš tai, o tai, mano nuomone, suteikia šiam filmui atskirą pliusą, nes, pagaliau, buvo galima juo patikėti ir tuo pačiu jaudintis dėl jo nepavydėtino likimo. Kiti filme pasirodę aktoriai vaidino pakankamai prastai, bet čia B kategorijos „skerdynių“ filmas, taigi tai leidžia užmerkti akis.
Verdiktas
„Mikė Pūkuotukas: Kraujas ir medus 2“ – be galo kruvinas, negailestingai žiaurus ir šįkart tam tikrą idėją turintis „skerdynių“ tipo filmas, kuris ne tik pranoksta apgailėtiną pirmtaką, bet ir tampa visai neblogu B kategorijos siaubo kino atstovu. O toks progresas, aišku, stebina, nes išgauti iš visiško dugno pakankamai žiūrovišką reginį nėra taip ir lengva.
