Apie ką mes čia…
Praėjus aštuoneriems metams po susidūrimo su įsibrovusiais į jo namus nusikaltėliais, aklas Normanas Nordstromas pradėjo gyventi naują gyvenimą su vienuolikmete našlaite, kuria jis savotiškai rūpinasi, o ji rūpinasi juo. Tačiau vieną dieną jis ir vėl sulaukia nekviestų svečių, kurie nori nuskriausti jo globotinę. Neturėdamas kitos išeities, vyras nusprendžia pamokyti įsibrovėlius, kurie net nenutuokia, koks negailestingas jis gali būti.
Kūrinio turinys
2016 metų filmas „Mirties namai“ – tai buvo tikra staigmena siaubo trilerio gerbėjams, nes iki jam pasirodant ekrane niekas net nesitikėjo, jog išvys taip gerai sukurptą ir intriguojantį filmą. Čia manau ir buvo vienas iš esminių pirmosios dalies sėkmės faktorių, dėl ko juosta sugebėjo užsidirbti solidžius pinigus. O solidūs pinigai visuomet paskatins kūrėjus imtis tęsinio, kuris, beje, buvo anonsuotas pirmosios dalies finalinėje scenoje, tačiau praėjus tam tikram laikui mažai kas tikėjosi, kad visgi puikiai užbaigtas pasakojimas turės pratęsimą. Praėjus penkeriems metams mes jį matome.
Antrosios dalies privalumu tampa tai, jog filmo kūrėjai net nebandė išradinėti nieko naujo, o tik šiek tiek pakeitė esminę priežastį to, dėl ko nusikaltėliai nusprendžia įsibrauti į aklo senuko Normano Nordstromo namus. Visur kitur – tas pats siužetinis modelis, kuris suveikė prieš penkerius metus. Ir jeigu kažkas čia pasakytų, kad mes rezultate matome tą patį filmą, būtų velniškai teisus. Bet ar tai blogai? Manau, kad ne, nes tokių šiurpių ir taip gerai įtampoje laikančių siaubo trilerių apie savotiško maniako namus nėra tiek ir daug.
Ir nors juosta atkartoja visus pirmtako esminius ėjimus, ji turi ir kažką savito, kas leidžia labiau susipažinti su pačiu pagrindiniu dviejų daliu personažu Normanu, kuris pirmajame filme buvo pristatytas iš ne itin pozityvios pozicijos, o čia šis personažas atsiskleidžia visai kitokiu būdu. Dėl to jam galima jausti tiek simpatiją, tiek ir tuo pačiu pagarbą tam, ką jis darė besigindamas nuo įsibrovėlių. Gaila tik vieno, jog šiame filme neturime tokio stipraus siužetinio vingio, susijusio su juo, kuris 2016 metais apvertė visą pasakojimo eigą ir požiūrį į juostos personažus. Kiti veikėjai pateikti blankiai ir neįdomiai, todėl jie tikrai nesukelia jokio gailesčio ar bent jau elementarios simpatijos.
Filmas taip pat neprailgsta, žiūrisi žvaliai, šiurpina, dėl ko galima irgi pasidžiaugti. Nesakau, kad viskas veikia kaip pirmoje juostoje, nes kaip jau buvau užsiminęs, šis filmas atkartoja pirmtako sėkmę, todėl žiūrint jį beveik nelieka jokios intrigos ar netikėtumų, nes jau žinai, koks yra Normanas ir kokie yra jo metodai.
Tad apibendrinant šią trumpą turinio apžvalgą pasakysiu, jog tai nors ir ne toks netikėtas, bet visgi išlaikantis dėmesį ir suteikiantis gerą pramogą siaubo trileris. Ir jeigu Jums patiko pirma dalis, galite drąsiai eiti į kiną žiūrėti tęsinio, kuris nors ir nepadovanos nieko naujo, bet turėtų suteikti visai smagias akimirkas.
Techninė juostos pusė
Pirma juosta galėjo pasigirti kuklumu, nes visas veiksmas vyko vienoje uždaroje patalpoje – namuose. Šičia kūrėjai nusprendė nieko nekeisti ir vėl uždaryti mus pavojingame name su pavojingu senuku, kuris taško įsibrovėlius kaip uodus. Ir tai veikia, nes tai jau išbandytas produkcijos dizaino modelis, kuriam nereikėjo išradinėti nieko papildomo. Meninis apipavidalinimas puikus, todėl ir filmas atrodo toks šiurpiai patrauklus bei tuo pačiu niūrus dėl dekoracijų, grimo ir kostiumų.
Muzika juostoje kelia įtampą, kas irgi prisideda prie didžiųjų pliusų, o kameros darbas, kaip ir pirmtake, labai judrus. Būtent todėl, operatorius leidžia žiūrovui akimirksniu pasinerti į rodomas ekrane situacijas, kurias jis apčiuopė su nemenku dėmėsiu detalėms. Garso ir vaizdo montažas tvarkingas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir pirmoje dalyje, taip ir čia, visas dėmesys krenta į aktorių Stepheną Langą. O kas svarbiausia, aktorius tiesiog puikiai ir antrą kartą susidoroja su jam patikėto personažo Normano įkūnijimu. Tai žinoma irgi priduoda juostai savito žavesio, nes sunku įsivaizduoti, kas gi geriau suvaidintų aklą ir be galo pavojingą senuką, kurio žudymo sugebėjimai tikrai stebina.
Antro plano aktoriai atrodė kaip kokie statistai, todėl apie jokią vaidybą čia ir kalbos negali būti. Tad Adamas Youngas, Christianas Zaggia, Bobby‘is Schofieldas, Rocci Williamsas ir kiti atliko taip vadinamos ekrano mėsos funkcijas ir tiek. Aišku, smagu, kad bent jau jų baimės perpildyti pasirodymai buvo įtikinami, nes kitaip patikėti visu siaubu ekrane būtų be galo sunku.
Verdiktas
„Mirties namai 2“ – pateikta istorija ženkliai nusileidžiantis 2016 metų filmo žavesiui, tačiau kaip ir pirmtakas, sugebantis pasiūlyti įtampos kupiną reginį siaubo trileris. Ir nors šioje juostoje nėra tokio netikėto siužetinio vingio, kuris buvo papuošęs ankstesnį pasakojimą, visgi tęsinys suteikia neprailgstančią ir šiurpiu aktoriaus Stepheno Lango pasirodymu papuoštą pramogą.