Kaip šįkart sekėsi režisieriui Kennethui Branaghui perkelti 1937 metų literatūrinį kūrinį į kino ekranus? Į šį klausimą atsakysiu žemiau.
Apie ką mes čia…
Išnarpliojęs paslaptingą žmogžudystę „Rytų eksprese“, geriausias pasaulio detektyvas Erkiulis Puaro nusprendžia nuvykti atostogų į Egiptą, kuriame tikisi leistis į prabangų kruizą Nilo upe. Tik jis visiškai nenutuokė, kad jo kelionę apkartins dar viena paini byla – Linėtės žmogžudystė, kuri bus įvykdyta tame pačiame laive. Dabar Erkiuliui nelieka nieko kito, kaip surasti šio nusikaltimo kaltininką ir pasodinti jį ilgiems metams už grotų.
Kūrinio turinys
Situacija su šiuo nauju Kennetho Branagho režisuotu filmu yra tokia pati, kaip ir su 2017 metais pasirodžiusiu pirmtaku. O kalbu aš apie tai, kad tai jau nebe pirmas bandymas perkelti šį 1937 metų Agathos Christie romaną į didžiuosius ekranus.
Pirmą kartą knygos ekranizacija pasiekė žiūrovus 1978 metais režisieriaus Johno Guillermino sukurtame filme, o vėliau įgavo ir serialų pavidalą. Todėl jeigu esate skaitę knygą ar bent jau žiūrėję senąją „Mirtis ant Nilo“ versiją, ši nauja juosta neparodys visiškai nieko naujo, o tik perteiks kai kuriuos įvykius kitaip. Esminis siužeto branduolys liks toks pat, kaip ir ankstesnėse versijose. Čia toks mažytis perspėjimas, nes žiūrint filmus, kurių tema tampa „kas tai padarė?“, visas jų grožis išgaruoja, kai žinai tiesą.
Bet, jeigu visgi žiūrovas nėra susipažinęs su knyga ir jos ankstesnėmis adaptacijomis, jis gaus nuostabų laiką su puikia intriga ir įtampos nestokojančiu siužetu. Šis Agathos Christie pasakojimas yra žymiai įdomesnis ir labiau intriguojantis nei 2017 metais pasirodžiusi ekranizacija vien dėl pačios vietovės, kurioje vyksta veiksmas bei, aišku, paties nusikaltimo motyvo, kurį nuspėti iš pirmo žvilgsnio nėra taip ir lengva.
Todėl stebint, kaip vystoma ši istorija, žiūrovas gali laisvai pats pavirsti detektyvu, sėdinčiu kino salės kėdėje ir spėlioti savo versijas, nagrinėti, kaip su vienu ar kitu įtariamuoju žaidžia pats detektyvas Erkiulis Puaro. Toks susitapatinimas su pačiu detektyvu sugeba suteikti peržiūrai papildomą pramogą. Ypatingai tai suveikia, jeigu žiūrovui pačiam pavyksta išnarplioti bylą anksčiau už patį Puaro.
Personažams filme irgi neturiu jokių priekaištų, nes kiekvieno iš jų asmeninė siužetinė arka yra puikiai išdirbta, o tuo pačiu, paliekanti nemažai paslapčių, kad šiai istorijai įsibėgėjus, mes galėtume gauti visus reikiamus atsakymus į mus kamuojančius klausimus. O tų klausimų bus tikrai daug, nes jie ne tik leidžia pasinerti į šią istoriją iš žymiai patrauklesnės perspektyvos, bet dar ir priverčia stebėti personažus iš kelių skirtingų perspektyvų – aukos, nekalto žmogaus ir, aišku, įtariamojo.
Veiksmo filme nėra daug, bet jo ir nereikia, nes tokie detektyvai yra gyvi nenuspėjamai vystomu siužetu ir įtampa, kuri iki pat finalo neapleidžia. Tad nuobodžiauti šio filmo peržiūroje tikrai nereikės, nes tai apgalvotas iki smulkmenų ir tuo pačiu savo vystoma istorija įdomus projektas.
Čia ir sustosiu, kad neleptelčiau Jums kažko, kas sugadintų pirmą įspūdį. Tad nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti šią juostą, nes ji ne tik puikus detektyvas, pagirtina Agathos Christie romano ekranizacija, bet dar ir filmas, kuris pranoksta kokybišką 2017 metų pirmą dalį.
Techninė juostos pusė
Atsižvelgus į techninę filmo pusę, galima teigti, jog bendras vaizdas yra pernelyg estetiškas ir labai nulaižytas, todėl įsijausti į istorinį laikotarpį nėra taip lengva. Bet, iš kitos pusės, pirmoji šios naujos filmų serijos dalis irgi turėjo to teatrališkumo ir nenatūralumo jausmą, nes visas pagrindinis veiksmas vyko vienoje patalpoje. Tad šios naujos juostos produkcijos dizainas yra giminingas tam, kokį mes matėme pirmtake.
Man labai patiko pagrindinė filmo lokacija ir išskirtinio grožio meninis apipavidalinimas, kuris leido sukurti ekrane paslaptingą Egipto atmosferą. Dekoracijos, veikėjų apranga, šukuosenos ir, aišku, grimas – vieni iš šio filmo išorinio grožio variklių.
Taip pat juosta džiugina šauniai pritaikytomis prie rodomų ekrane scenų muzikinėmis kompozicijomis, kurios sukuria reikiamą detektyvinę atmosferą. Kameros darbas leidžia pasimėgauti kraštovaizdžiais ir detalėmis, kurios yra labai svarbios siužeto vystymuisi, o vaizdo montažas dėl intriguojančiai pateiktos istorijos sukelia milžinišką įtampą ekrane. Garso montažas tvarkingas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir 2017 metų filme, taip ir šiame, žiūrovai gali išvysti stulbinantį aktorių kolektyvą, kuris iš karto paperka, nes, pripažinkime, žymūs vardai pritraukia labiau, nei kokie nors ekranų naujokai. O šioje juostoje mes galime pamatyti Gal Gadot, Russellą Brandą, Annette Bening, Armie‘į Hammerį ir, aišku, vienintelį bei nepakartojamą Kennethą Branaghą charizmatiško Erkiulio Puaro amplua.
Visi vaidino pagirtinai, todėl ir pats filmas žiūrėjosi pakankamai įtikinamai.
Verdiktas
„Mirtis ant Nilo“ – ir kaip knygos ekranizacija, ir kaip atskiras detektyvas, šis naujas Kennetho Branagho filmas žiūrovams suteikia ne tik išvaizdų reginį, bet dar dovanoja ir įtraukiantį bei nenuspėjamą detektyvą, kurio cinkeliu tampa savotiškas atsiribojimas nuo literatūrinio Agathos Christie kūrinio. O šaunus aktorių kolektyvas su jų įkūnytais ir charizmos nestokojančiais personažais, nenuobodžiai vystomas veiksmas ir akis kerintys techniniai sprendimai tik dar labiau paryškina šios juostos privalumus.
Filmo anonsas: