Apie ką mes čia…
Dėl neaiškios priežasties Žemės palydovas iškrypsta iš savo orbitos ir neregėtu greičiu artėja prie planetos. Šis įvykis akimirksniu sukelia Žemėje įvairius kataklizmus, o pats Mėnulio susidūrimas su Žeme visai netrukus gali tapti visos žmonijos išknykimo priežastimi. Ir, kad sustabdytų šią artėjančią nelaimę, sprendimą randa NASA dirbanti Džo Fauler, į kurią niekas rimtai nežiūri. Ar jai pavyks įgyvendinti savo idėją? Sunku pasakyti, nes laikas šiuo atveju yra aukso vertės.
Kūrinio turinys
Jeigu esate iš tų žmonių, kurie eina į kiną žiūrėti fantastinio filmo nepasidomėję apie ką jis yra ir kas jį režisavo, o tik susigundėte kietu pavadinimu, efektingu anonsu bei margu plakatu, tai po peržiūros kaltinkite patys save. Ir čia yra būtent tas atvejis, kuris reikalauja prieš einant į kiną pasiskaityti apie filmą, nes Rolandas Emmerichas yra pakankamai specifinis režisierius, kurio fantastiniai filmai, nors ir yra pristatomi reklaminės kampanijos metu iš labai epiškos perspektyvos, yra buki, neįdomūs ir jokios logikos neturintys pasakojimai, kuriuos visuomet išgelbėdavo vizualūs sprendimai bei neblogas veiksmas. Ir „Moonfall: Mėnulio kritimas“ kaip tik ir yra toks projektas, kuris skirtas smegenis kine mokantiems išjungti žiūrovams.
Todėl jeigu esate iš tų, kurie į viską žiūri rimtai ir nesugeba net akimirkai atsipalaiduoti su buku filmu, nuoširdžiai patariu praleisti šios juostos peržiūrą, nes po pirmo pusvalandžio Jums pareis milžiniška pykčio banga. Deja, negaliu atskleisti, kas ją sukels, bet užsiminsiu, kad kalba čia eina apie vieną siužetinį sprendimą, kuris ir nulems daugeliui žiūrovų tolimesnį požiūrį į šią istoriją.
Filmo siužetiniai sprendimai chaotiški, visiškai nederantys su savimi ir neturintys elementarios logikos, kuri bent kažkiek leistų patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Ir čia kalta ne vien katastrofinė situacija, o itin prastai pristatyti veikėjai, su kuriais neįmanoma susitapatinti, nes jų siužetinės arkos visiškai neatskleidžiamos. Jau nekalbu apie primityvius ir klišinius dialogus, kuriais kiekvienas personažas buvo papuoštas.
Kita vertus, atmetus idiotišką veikėjų pristatymą ir jų charizmos stoką, visgi jie išties neblogai atliko savo funkciją būdami siužeto vystymuisi reikalingais bedvasiais įrankiais.
Užtat kas ir gelbėja šią istoriją, tai veiksmas ir įtampos nestokojantys epizodai, dėl kurių taip smagu žiūrėti Rolando Emmericho režisuojamus katastrofų filmus. Šis momentas neleido man nei vienai akimirkai nuobodžiauti, nes filmas tikrai pateiktas efektingai ir, kas svarbiausia, energingai. Tad čia ir yra jo didžiausias pliusas, kuris užgožia visą tą siužetinį absurdą, kuriuo mus bandė prišerti scenaristai.
Pabaigai noriu pasakyti, kad jeigu jaučiate didžiulį malonumą žiūrėdami Rolando Emmericho fantastinio žanro projektus, šis filmas Jums tikrai patiks, bet jeigu tikitės rimto arba bent jau adekvačiai pateikto filmo, liksite nusivylę. Aš tik perspėjau, todėl rinktis Jums, mieli skaitytojai.
Techninė juostos pusė
Kas jau kas, bet su CGI specialiaisiais efektais Rolandas Emmerichas moka dirbti gerai. Pradedant nuo 1996 metų kino hito „Nepriklausomybės diena“ jis visuomet sugebėjo išlaikyti aukštą kartelę savo filmuose, todėl ir čia viskas yra pateikta solidžiai. Be efektų filmas turi gana epišką garso takelį, akis džiuginantį meninį apipavidalinimą, judrų kameros darbą ir galingą garso montažą. Bet vaizdo montažas man pasirodė pernelyg chaotiškas, todėl ir pati siužetinė linija dažnai nesugebėdavo bent jau minimaliai įtraukti į rodomą ekrane istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Suprantama, kad tokio tipo filmuose geri, prestižinius apdovanojimus pelnę aktoriai pasirodo dėl elementaraus čekio ir jų už tai peikti nereikia, nes Holivude išgyventi nėra taip jau lengva. Ypač norint išlaikyti prabangesnį gyvenimo būdą. Todėl tikėtis labai geros vaidybos iš jų nereikia, nors žiūrovams tikrai yra smagu ekrane matyti žinomus veidus.
Tokiais čia tapo Halle Berry, Patrickas Wilsonas, Donaldas Sutherlandas, Michaelas Pena, Johnas Bradley‘is, Yu Wenwen ir kiti. Tiesa, mano nuomone, vaidino jie neblogai, nors ir didesnio atsidavimo jiems paruoštiems vaidmenims nesimatė.
Verdiktas
„Moonfall: mėnulio kritimas“ – dar vienas itin lėkštas ir kvailais siužetiniais sprendimais stebinantis Rolando Emmericho katastrofų filmas, kuris idealiai atlieka savo, kaip visiškai bukos ir puikiais specialiais efektais prifarširuotos pramogos, funkciją. Tad kaip ir įprastai, žiūrovai gauna daug garso, daug sprogimų, daug veiksmo, daug CGI ir daug nesąmonių, dėl ko nevalia rimtai nusiteikti šiam naujam kino reginiui, kad vėliau nepajustumėte kartaus nusivylimo skonio.
Filmo anonsas: