Apie ką mes čia…
1990 metais Lietuva po ilgų okupacijos metų pagaliau galėjo pajusti neįkainojamą laisvės džiaugsmą. Bet visa tai nebūtų įmanoma be tautos vedlio – profesoriaus Vytauto Landsbergio, kuris privertė Michailą Gorbočiovą paskelbti Lietuvą laisva šalimi.
Kūrinio turinys
Čia matyt pats ilgiausias dokumentinis filmas, kurį man teko žiūrėti kino teatre. Ir taip, šio filmo trukmė siekia net keturias valandas, todėl čia iškyla didžiausias klausimas – ar nesunku buvo išsėdėti kine tiek valandų. Esu žiūrėjęs filmus, kurie savo trukme pranokdavo Sergejaus Loznicos darbą, bet tai buvo vaidybiniai filmai, kurie suteikdavo man gerą pramogą. O čia visgi rimtas, daug dėmesio reikalaujantis ir lėtai vystomas dokumentinis pasakojimas, kuris įpusėjus nuoširdžiai nuvargina tiek protą, tiek ir apatinę kūno vietą, ant kurios sėdi.
Ir nors aš mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus, tai aš darau dažniausiai namie arba kokio nors kino festivalio metu. Bet ir tai su sąlyga, kad festivalyje jo trukmė yra ne ilgesnė nei dvi valandos. O namuose gali sustabdyti kada nori arba tiesiog sugrįžti prie peržiūros kitą dieną. Todėl manau, kad „Mr. Landsbergis“ idealiausiai būtų tikęs televiziniam formatui kokiai nors platformai, o ne kino salėms.
Bet atmetus mano asmeninius norus, galiu pasakyti, jog tai vienas iš stipriausių dokumentinių filmų, kurį man teko žiūrėti per keletą pastarųjų metų. Ir ne vien dėl to, jog jis liečia Lietuvą bei žmonių pasipriešinimą Sovietų Sąjungos režimui, bet ir dar dėl savo tarptautinio edukacinio pobūdžio. Stipri žinutė ir ne ką mažiau stiprus jos pateikimas ekrane priverčia jaudintis ir jaustis labai nejaukiai atsižvelgiant į tai, kokie neįtikėtini darbai buvo atlikti siekiant Lietuvos suverenumo ir kiek žmonių nesulaukė to laisvės jausmo, dėl kurio kovojo. Tad manau, kad susigraudins šios juostos peržiūros metu ne vienas žmogus, kuris myli šalį, kurioje gyvena.
Jeigu kažkas paklaus, ar šis filmas nėra propagandinis, nes taip kartais būna su dokumentiniais filmais, atsakysiu paprastai – istorijos nesuklastosi ir įvykių, kurie įvyko ne taip jau seniai, neužmirši, todėl visa tai, kas mums buvo pateikta ekrane – tiesa. Na, vienu ar kitu atveju, pateikta iš vienos perspektyvos, bet toji perspektyva visgi yra artima Lietuvos gyventojams. O tie žmonės, kurie iki šiol svajoja apie tuos laikus, kada žolė buvo žalesnė ir oras gaivesnis, o Sovietų Sąjungoje gyvenimas buvo kaip pasaka, galiu nuliūdinti – svajojate ne apie Sovietų Sąjungą, o tiesiog apie joje prarastą jaunystę, kurios elementariai nesugrąžinsite.
Taip pat filme yra sudėlioti akcentai ne vien ant kovos su Sovietų Sąjunga, bet ir ant paties Vytauto Landsbergio, kuris tapo tos kovos simboliu. Žiūrovas peržiūros metu gauna nemažai informacijos apie jį ir jo nemenką indėlį pergalėje su okupantu, todėl įsigilinti į jo veiklą 1990-aisiais bei suvokti padarytą darbą siekiant Lietuvos nepriklausomybės, yra itin lengva. Bet, jeigu esate vienais iš tų neadekvačių asmenų, kurie iki šiol galvoja, kad dėl visų problemų Lietuvoje yra kaltas būtent šis žmogus, galbūt pasižiūrėję filmą pakeisite nuomonę. Arba, jeigu jau turite labai rimtą nusistatymą, tiesiog apeikite šią juostą kilometriniu žingsniu, nes seanso metu jausitės labai blogai.
Techninė juostos pusė
Beveik visas filmas susideda iš archyvinių medžiagų, todėl ką ir galėčiau paminėti, tai puikų vaizdo montažą, kuris leido akimirksniu įsijausti į šią juostą. Gaila tik dėl vieno, kad visgi nors ir kaip šauniai buvo sudėliotos mintys šiame filme, jis visgi nuvargino dėl trukmės, nors darbas čia aišku buvo padarytas milžiniškas.
Aktorių kolektyvinis darbas
2021 metais buvo pasirodęs Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Šuolis“, kuriame nepriekaištingą pasirodymą surengė garbaus amžiaus Simas Kudirka. Čia visgi viskas yra kitaip ir be ekspresyvaus senjoro gauname įdomiai, bet ramiai savo mintis dėstantį profesorių Vytautą Landsbergį. Man buvo įdomu pasiklausyti šio žmogaus, nes daug dalykų, kuriuos jis pabrėžė čia, yra tokie artimi ir svarbūs tautai, bet į kuriuos galbūt šiuolaikinis žmogus net nekreipia dėmesio. Todėl ačiū, profesoriau, už Jūsų įvykdytą pareigą Lietuvai!
Verdiktas
„Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ – net keturių valandų trukmės dokumentinis filmas, kuris įdomiai, aiškiai ir nepagražintai nupaveiksluoja 1990-ųjų įvykius bei žmonių kovą su negailestingu priešu – Sovietų Sąjunga. Filmas dar ir puikiausiu būdu vykdo edukacinę misiją bei supažindina savo kruopštumu su tuo, ką turėjo išgyventi Lietuvos tauta, kad galiausiai pasiektų pergalę prieš okupantą. Be abejonės – vienas stipriausių dokumentinių filmų ir dar vienas režisieriaus Sergejaus Loznicos laimėjimas.