Bet kai filmas paima virš 1,6 milijardo dolerių, pagunda pratęsimui yra išties didžiulė, kas aišku galiausiai ir įvyko. Tik šįkart į režisieriaus kėdę vietoje Jono Favreau’o atsisėdo „Oskaro“ laureatas ir puikus nekomercinio kino kūrėjas Barry’is Jenkinsas, kurio darbai „Mėnesiena“ ir „Jei Bylo gatvė prabiltų“ kalba patys už save. O ir priešistorės koncepcija pasirodė visai tinkama antram „Liūto karaliaus“ aktui. Tad ir lūkesčiai šiam filmui kaip ne kaip atsirado.
Na, o ar antrasis serijos filmas vertas žiūrovų dėmesio? Apie tai netrukus.
Apie ką mes čia…
Tanzanijos platybėse kartu su naujai sukurta šeima gyvena naujas žvėrių karalius – Simba. Tačiau jis dar nėra toks didis kaip jo heroiškai žuvęs tėtis Mufasa. Vieną dieną, išmintinga beždžionė Rafiki nusprendžia atskleisti visiems tikrąją Mufasos ir jo kelio link sosto istoriją.
Kūrinio turinys
Taip, iš karto sakau, jog nesu itin didelis 2019 metų filmo gerbėjas, nes tas filmas neturi visiškai nieko, kas kabintų, ar sukeltų kokią nors nuoširdžią emociją. Paprastai tariant, gavosi vizualiai gražus ir vidumi tuščias saldainis. Tuo tarpu kultinis animacinis filmukas visuomet išspaudžia iš manęs ašarą. Tad tęsinio (o tiksliau priešistorės) ne itin laukiau, bet buvo kažkiek smalsu dėl režisieriaus pavardės. Nors, žinoma, buvau labai nustebęs, kad jis pasiryžo vergauti „Walt Disney“ ir neturėti savo autorinės vizijos, bet matyt geri pinigai pakeičia principus. Tebūnie, ne mano reikalas. Bet manau, jog jeigu ne Barry’io Jenkinso režisūrinis talentas, juosta būtų žymiai prastesnė.
Pirmiausia, nors ir kokios buvo ambicingos kūrėjų intencijos sukurti kažką intriguojančio ar sukeliančio elementarias emocijos peržiūros metu, jos nesuveikė dėl vienos paprastos priežasties – tai priešistorė. Jaudintis dėl Mufasos, jaudintis dėl Rando ar kitų iš pirmos dalies žinomų veikėjų visiškai nereikėjo, nes jų likimas žiūrovas buvo puikiai žinomas. Taip, režisierius bandė dramatiškais epizodais kažkiek sutirštinti bendrą atmosferą, bet tik tiek, nes intrigos filme tiesiog neliko jau dėl mano įvardinto siužetinio aspekto.
Kita vertus, personažai buvo išreikšti neblogai, o jų įterpimas į istoriją turėjo visai neblogą dramaturginį pamatą. Tik, aišku, jaudintis dėl jų tiesiog nebuvo kada. Nauji veikėjai filmui suteikė šiek tiek žvalumo ir nežinomybės efektą, tik jie neturėjo tokios charizmos, kuria spinduliavo pirmame filme pats Mufasa ar jo sūnus Simba. Jau nekalbu apie vyresnį, bet daugiau patrauklumo turintį, Randą. Įvykiai sudėlioti sklandžiai, o ir bėgiojimas tarp dabarties ir praeities taip pat nevargina, nes žiūrovas yra įtraukiamas į tam tikrų paslapčių atskleidimą.
Manau tiek ir tenorėjau pasakyti, nes kitu atveju tektų ištraukti savo „spoilerių“ kuprinę ir jau atskleidžiant patikusias ir labai keistai pristatytas scenas, gadinti Jums elementarų įspūdį. Pasižiūrėti, jeigu patiko pirma dalis, aišku galima, nes kaip ne kaip, tai visgi pramoginė pasaka. Gaila tik, kad tokia pat bedvasė kaip ir 2019 metų pirmtakas.
Techninė juostos pusė
Gražu, tiesiog gražu, bet ar tai 2024 metais nustebina? Deja, bet ne, nes pirminio filmo efektas buvo panašus į tą, kurį 2009 metais buvo pristatęs Jamesas Cameronas su savo „Įsikūnijimu“. Na, o antra „Įsikūnijimo“ dalis, kaip ir ši „Liūto karaliaus“ priešistorė, buvo solidžiai sukalta, bet jau tokio neregėto įspūdžio nepaliko. Tad taip, gražu, bet ne unikalu.
Specialieji efektai išdirbti iki tobulumo, vaizdo montažas sukaltas energingai ir nenuobodžiai, kameros darbas taip pat be priekaištų. Bet visgi mano mylimiausias tiek pirmos, tiek ir šios naujos dalies techninis komponentas – garso takelis. Filme galime išgirsti Beyonce ar Childish Gambino, o taip pat paties Hanso Zimmerio su Dave’u Metzgeriu ir Lebo M sukurtas melodijas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vėlgi, mano patarimas eiti žiūrėti šio filmo originalo kalba, nes gausite malonumą išgirsti tokių aktorių balsus kaip Sethas Rogenas, Billy’is Eichneris, Donaldas Gloveris, Aaronas Pierre’as, Kelvinas Harrisonas jaunesnysis, Madsas Mikkelsenas, Thandiwe Newton, Beyonce Knowles-Carter, Johnas Kanis ir Tiffany Boone.
O koks yra juostos dubliažas, pasakyti negaliu, bet tikiu, jog irgi pakenčiamas, nes visgi „Walt Disney“ savo filmų įgarsinimams negaili pinigų.
Verdiktas
„Mufasa. Liūtas karalius“ – žvaliai papasakotas, specialiaisiais efektais ir kitais techniniais aspektais atrodantis stulbinančiai, bet lygiai taip pat, kaip ir 2019 metais pasirodžiusi pirma dalis, bedvasis ir jokių didesnių emocijų nesukeliantis kino reginys. Tad nenuobodžiai pramogai filmas kuo puikiausiai tinka, bet sielai kaip prieš tris dešimtmečius pasirodžiusi kultinė animacija, visiškai ne.