Suplanuotos frančizės, kuri buvo ne itin kukliai pavadinta „Tamsiąja visata“, pirmuoju filmu tapo prie šių dienų kino tendencijų pritaikytas 1932 metų juostos „Mumija“ perdirbinys, kurio ilgus metus laukė ištikimiausi originalios juostos gerbėjai visame pasaulyje.
Apie ką mes čia...
Profesionalus vagis Nikas Mortonas nusprendžia atrasti legendinį lobį, kuris buvo užkastas prieš kelis tūkstančius metų kažkur šiuolaikinio Irako teritorijoje. Lydimas sėkmės, vyras atranda ieškomą vietą. Tačiau jis net nenutuokia, jog giliai po žeme užkastas ne lobis, o senovinis blogis, kuris gali prabusti bet kurią akimirką.
Kūrinio turinys
Turinti milijardus dolerių užsidirbančias filmus serijas kaip „Jūros periodo pasaulis“ ir „Greiti ir įsiutę“, Holivudo galiūnė, studija „Universal Pictures“ ryžosi dar vienam eksperimentui, kuris pagal viską labai primena tai, ką ilgus metus daro „Marvel“ ir „DC“ komiksus ekranizuojančios „Walt Disney“ ir „Warner Bros.“. Todėl naująjį režisieriaus Alexo Kurtzmano filmą galima priimti kaip atsaką į superherojų filmus, nes būtent nuo „Mumijos“ pradedamas suplanuotas „Tamsiosios visatos“ kelias į kino ekranus.
Mintis grąžinti klasikinius ir kažkada gerai kino mylėtojus gąsdinančius personažus išties gera, nes paskutiniais metais labai retai išleidžiami tokio pobūdžio projektai, ypač, kai dėl pasikeitusių žiūrovų tendencijų kinus okupavo skystai atrodančios paaugliškų knygų ekranizacijos. Bet iš kitos pusės, žinant kaip lengvabūdiškai yra žiūrima į klasikinius filmus ir jų perdirbinius, galima buvo tikėtis ir visiško lūkesčių nepateisinusio fiasko. Šiuo atveju, pradedant naują frančizę, kūrėjams pavyko išlaikyti balansą tarp gerai ekranizuoto ir kartu labai banalaus projekto, kuris lyg ir sugeba sužavėti, tačiau nemažiau nuvilia savo pateikimu.
Prieš pradėdamas analizuoti filmą be jokių svarbių siužetinės linijos detalių atskleidimo, noriu pabrėžti, jog naujas „Mumijos“ filmas neturi nieko bendro su 1999 metais prasidėjusia trilogija, todėl tie žmonės, kurie tikisi pamatyti žinomos Riko O‘Konelio nuotykių istorijos pratęsimą, gali nusivilti.
Juostos pradžia intriguojanti, tačiau kartu galima pastebėti nemažą chaosą norint papasakoti pagrindinę filmo antagonistės įkalinimo priežastį. Viskas vyksta labai greitai, netgi galima teigti, jog pernelyg atmestinai, kas galiausiai nuteikia sunkiai tolimesnių įvykių raidai. Taip pat po kelių minučių nuo filmo pradžios galima suprasti, jog veiksmas iš senovės Egipto, kurį parodė gal kelias minutes per visą filmą, bus perkeltas į dabartinį Londoną. Nors ir kaip žaviai atrodo Anglijos sostinė ir jos vietovės, bet būtent Egiptas suteikia šiai temai išskirtinio cinkelio. Prisiminkime 1932 metų juostą ir du hitais tapusius filmus su Brendanu Fraseriu pagrindiniame vaidmenyje. Bet yra kaip yra ir nieko čia nepakeisi. Tenka prisitaikyti ir stebėti naujos mumifikuotos grėsmės šou, norint pavergti visą žmoniją.
Ir jeigu jau kalba pakrypo apie mumiją, o tiksliau apie prieš kelis tūkstančius metų iki Kristaus gimimo gyvenusią princesę Ahmanet, kurios valdžios troškimas privedė ją prie blogio ištakų, galima drąsiai teigti, jog tai visiškai jokio įspūdžio nepadarantis antagonistas. Ir ne dėl to, jog šįkart mumija tapo moteris, o todėl, kad bežiūrint į ją ir jos pakalikus visiškai nebuvo juntama baimė. Prisiminkime Imhotepą, kurio blogis taip ir skverbėsi iš visų pusių. Ir būtent lyginant naująjį padarą su jau matytomis kino ekranuose mumijomis, jis pralaimi. Blogiausia, jog čia filmo kūrėjai net nesusiprato pristatyti bent kokios nors galių atgavimo struktūros kaip tai buvo 1999 metų Stepheno Sommerso filme.
Tęsiant apie kitus herojus, tai jie žymiai geriau atrodo už princesę Ahmanet. Ypatingai norėčiau paminėti daktarą Henrį Džekilą ir jo alter ego – poną Haidą. Kas yra susipažinęs su klasikiniais studijos „Universal Pictures“ monstrais tikrai iš karto supras apie kokį veikėją eina kalba. Ir jis šiame filme pasirodė su vienu tikslu – tapti savotišku „Tamsiosios visatos“ Niku Fiuriu. Pats veikėjas ir jo transformacijos perteikė visą tai, kuo ir buvo žinomas šis herojus iš klasikinio 1931 metais pasirodžiusio filmo. Tiesą pasakius, mane net nustebino tai, kaip puikiai jis buvo pristatytas žiūrovams.
Pagrindinis filmo herojus ir priežastis, kuri mumijai tapo svarbiausiu tikslu, buvo Nikas Mortonas. Tai visiškai naujas personažas, sugalvotas specialiai šiai naujai kino frančizei. Ir nors bežiūrint į jį juntama kažkokia simpatija, bet ji greitai išgaruoja dėl pernelyg klišinio herojaus pateikimo, kuris dar ir nebuvo iki galo deramai atskleistas. Lygiai toks pats įspūdis susidaro stebint jo kompanionės Dženės pastangas atrodyti protingai visos siužetinės linijos eigoje. Blogiausia, jog tarp šių dviejų herojų turėjo būti romantinis ryšys, kuris taip dažnai pabrėžiamas vos ne kiekvienoje bendroje judviejų scenoje, bet, kaip bebūtų gaila, jokios chemijos tarp šių personažų nebuvo.
Užtat veiksmo šioje juostoje tikrai pakankamai, todėl kai kuriose filmo vietose netenka nuobodžiauti. Puikiai atrodo lėktuvo kritimas, smėlio audra, kurią pasitelkusi savo nežemiškomis galiomis valdo prisikėlusi Egipto princesė, ir, žinoma, dar keli momentai po vandeniu ir su mašina miške. Apmaudu tik, kad finalinis mūšis atrodė taip pigiai ir prastai, jog šiek tiek sugadino smagią peržiūrą.
Dialogai, kurių čia irgi netrūksta, labai banalūs. Vienintelis daktaras Henris Džekylas turėjo gerai parašytas kalbas, kurios sudarė nemažą pamatą atskleidžiant visą „Tamsiosios visatos“ pateikimo struktūrą. Juokelių filme ne per daugiausiai, bet jie taiklūs ir panaudoti vietoje bei laiku, kas net nustebino atsižvelgus į tai, kaip prastai atrodo pagrindiniai pokalbiai.
Filmas, atmetus pusėtinai atrodančius herojus ir jų dialogus, įdomus ne vien tik per naują prizmę papasakota istorija, bet ir dėl užslėptų staigmenų monstrų visatos gerbėjams. Stebint siužetinės linijos eigą, galima pamatyti užuominas į Drakulą, Padarą iš juodosios pakrantės, Frankenšteiną, Nematomą žmogų ir Vilkolakį. Gaila tik vieno, jog studija „Universal Pictures“ nežengė „Marvel“ pėdomis ir pasibaigus filmui, po titrų neparodė jokios scenos, susijusios su būsimais projektais. O kaip žinia, 2019 metais pasirodys antrasis „Tamsiosios visatos“ filmas pavadinimu „Frankenšteino nuotaka“. Tikiuosi, kad kūrėjai atsižvelgs į šio filmo klaidas ir po kelerių metų pristatys brandų ir gėdos klasikinei 1935 metų juostai nedarantį filmą.
Apibendrinant norėčiau pasakyti, jog juosta iš dalies mane nuvylė, nes tikėjausi rimtesnio požiūrio į „Mumijos“ perdirbinį, bet iš kitos pusės, žiūrint šį filmą kaip pramogą, jis susižiūri labai gerai, kas jau yra neblogu laimėjimu studijos „Universal Pictures“ prodiuseriams ir vadovams, svajojantiems apie būsimą pelną nešančią frančizę.
Techninė juostos pusė
125 milijonus dolerių kainavusi juosta gali pasigirti visai neblogai atrodančia išore. Visų pirma, filmas pagardintas kokybiškais specialiaisiais efektais, kurie geriausiai atsiskleidžia jį bežiūrint trimatėje erdvėje. Taip, taip, 3D šiame filme išties geras, todėl galima drąsiai pirkti bilietus ir eiti mėgautis trimačiu reginiu.
Herojų kostiumai padaro neblogą įspūdį tose scenose, kuriose veiksmas nukelia mus į praeitį. Taipogi visai kokybiškai atrodo veikėjų grimas, ypatingai mumijos ir jos pakalikų. Kai kuriose filmo vietose net galima kažkiek išsigąsti. Todėl nenuostabu, jog filmas iš dalies laikomas nuotikiniu siaubo filmu.
Kameros darbas keistas. Vienos scenos atrodo įspūdingai, epiškai ir kvapą gniaužančiai, bet kitos nufilmuotos taip, lyg operatorius Benas Seresinas sirgtų parkinsono lyga. Tai ir yra keista, nes žmogus ne kartą yra dirbęs prie didelio biudžeto projektų kaip „Pasaulinis karas Z“ ir „Nevaldoma grėsmė“, kurie galėjo pasigirti labai stipriu kameros darbu.
Filmo garso takelis neįsimintinas, todėl apie jį net neverta šnekėti. Tai tiesiog standartinis tokio pobūdžio projektams garso takelis, kuris bežiūrint filmą sugeba sukelti įtampos jausmą, bet išėjus iš kino salės iš karto pamiršti, jog juosta turėjo bent kokią muzikinę palydą.
Garso montažas geras, nes jis buvo sustiprintas ypatingai tose vietose, kur buvo pateiktos siaubo ir galingai atrodančios veiksmo scenos. Bet užtat kaip klaikiai atrodo bendras juostos montažas. Tiesiog neįtikėtinai prastai sulipdyta istorija, kuri chaoso principu šokinėja nuo vienos vietos prie kitos, net neleidžiant susivokti kas vyksta ekrane. Gerai bent, kad įpusėjus filmui, priprantama prie tokio siužetinės linijos montažo ir kažkuriuo momentu diskomfortas tiesiog dingsta.
Aktorių kolektyvinis darbas
Holivudo veteranas ir tikra kino ekrano žvaigždė Tomas Cruise‘as atliko vieną iš savo pačių neįsimintiniausių vaidmenų. Tai buvo tiesiog blankus, neįdomus ir kartu neatskleistas personažo pateikimas, kurį iš dalies kompensuoja šio amžinai jauno aktoriaus savarankiškai atlikti kaskadiniai triukai. Būtent dėl to nemylėti šio aktoriaus neįmanoma. Užtat firminis Tomo Cruise‘o bėgimas buvo užfiksuotas net kelis kartus, tai bent jau kažkiek pagerina situaciją.
Sofia Boutella pastaraisiais metais vis dažniau pasirodo didelio biudžeto blokbasteriuose ir tas džiugina, nes tai labai gerą fizinę formą turinti ir lankstumą įvaldžiusi moteris, kuri 2014 metais visus pakerėjo filme „Kingsman. Slaptoji tarnyba“. Čia ji atrodė irgi visai neblogai, tačiau koją pakišo paties personažo pristatymas. Toks visiškai kartoninis ir daugelį kartų filmuose matytas blogietis.
Didžiausią staigmeną filme pateikė Russelas Crowe, įkūnijęs daktarą Džekilą ir jo alter ego. Ir vaidyba gera, ir pats personažas spinduliavo charizma, ir svarbiausia, jog turėjo dar ir ką pasakyti. O kokia puiki buvo jo transformacija... Pasaka. Tikiuosi, kad kituose filmuose jis irgi pasirodys.
Antraplanius vaidmenis atlikę Annabelle Wallis ir Jake‘as Johnsonas žiūrėjosi pakankamai harmoningai. Nieko įspūdingo, bet jie bent jau neerzino savo buvimu kaip dažnai būna su tokiais ne pirmu smuiku grojančiais filmo herojais.
Verdiktas
„Mumija“ – dėka kokybiškų specialiųjų efektų, neblogo veiksmo ir puikios trimatės erdvės, blizgantis savo išore, bet tuščias vidumi klasikinio 1932 metų filmo perdirbinys, kurio vieninteliu tikslu tapo naujos studijos „Universal Pictures“ sumanytos frančizės pristatymas plačiai kino auditorijai.