Apie ką mes čia…
Vieno apiplėšimo metu profesionalių vagių komanda vadovaujama Hario Ravlingso žūsta. Tačiau jų problemos nesibaigia. Turintys rimtą skolą, vyrai ją perleidžia savo žmonoms, kurios privalo per labai trumpą laiką ją gražinti ne itin geriems žmonėms. Neturėdamos kitos išeities, našlės nusprendžia pačios įvykdyti apiplėšimą, po kurio jos ir vėl galės jaustis saugiai.
Kūrinio turinys
Ir vėl apiplėšimų tema atkeliauja į kino teatrus. Šiais metais tai jau šeštasis tokio pobūdžio filmas, kuris pasirodo Lietuvoje. Prieš tai mes turėjome visiškai niekam tikusį fantastinį veiksmo trilerį „Apiplėšimas uragano akyje“, dėl savo turinio apgailėtiną juodojo humoro komediją „Tobuli aferistai“, pakankamai vidutinę moterišką „Oušeno vienuoliktuko“ versiją bei nuobodų tikrais faktais paremtą britų kino projektą „Vagių karalius“.
Vieninteliu geru ir žiūrimu šios įdomios temos filmu tapo pavasarį kino ekranuose demonstruotas brutalus trileris „Vagių irštva“ su Gerardu Butleriu priešaky. Bet vienas lauke ne karys, kai aplinkui dominuoja tiek daug vidutinės prabos kūrinių. Todėl galima teigti, jog ši tema šiais metais iki „Našlių“ pasirodymo buvo įgyvendinta itin skurdžiai.
Matyt tai ir paskatino dar labiau laukti naujojo Steve‘o McQueeno projekto, kurį jis pristatė žiūrovams po penkerių metų tylos nuo savo „Oskarinės“ dramos „12 vergovės metų“ pasirodymo. Nors, asmeniškai man, geriausiu Steve‘o McQueeno filmu buvo ne jau paminėta apdovanojimų sulaukusi juosta, bet 2011 metų drama „Gėda“. Stiprus filmas, kurį nuoširdžiai rekomenduoju pasižiūrėti visiems prasmingo kino gerbėjams.
Šiam jo naujam kūriniui suteikiau labai daug vilčių, nes pagal viską juosta turėjo būti ne mažiau įdomesnė už kultinį Michaelo Manno režisuotą „Karštį“ ir savo veiksmu nenusileisti 2010 metais pasirodžiusiam kriminaliniam trileriui „Miestas“. Ir, žinote ką, Steve‘as McQueenas nenuvylė. Tai buvo tiesiog... Tuoj apie viską po truputį papasakosiu.
Pirmiausia, filmas „Našlės“ – tai ne veiksmo trileris, o ilga ir kruopščiai įgyvendinta kriminalinė drama, todėl veiksmo čia yra minimaliai. Netgi sakyčiau, jog jo čia išvis nėra, nes 15 minučių kietai atrodančių įtampos kupinų momentų nepakanka, kad dviejų valandų trukmės filmą būtų galima įvardinti kaip veiksmo žanrui priklausantį projektą.
Antra – tai itin daug socialinių temų ir šiai dienai aktualių JAV klausimų nagrinėjantis filmas. Todėl pokalbiai apie rasizmą, politiką, emigraciją čia yra pakankamai dažni. Ir nors Steve‘as McQueenas ne Quentinas Tarantino, kurio filmai ir laikosi ant riebių dialogų, jis visgi puikiai su jais sužaidžia, leisdamas žiūrovui įsigilinti į rodomas problemas. Kiekvienas filme ištartas žodis yra svarbus, kiekviena frazė neša kažkokią prasmę ir kiekvienas herojų padarytas žingsnis atskleidžia nemažai tiesos, susijusios su šiuolaikine visuomene.
Tačiau visos temos ir pokalbiai būtų ne taip idealiai pateikti, jeigu ne labai rimtas režisieriaus požiūris į herojus. Tokių fantastiškų ir gerai išdirbtų personažų reikia gerai paieškoti. Kiekvienas iš juostoje pasirodžiusių veikėjų leido suvokti ne tik jų matomą pasaulį, bet dar ir įsigilinti į juos supančius žmones, kurie sugebėjo paveikti tokį jų gyvenimą.
Praradusios savo vyrus, našlės vos tik akimirkai tapo trapiomis ir pažeidžiamomis, dėl ko buvo galima sudaryti itin kruopštų jų psichologinį portretą. Ir, žinote, toks vaizdas nepradžiugino, o atvirkščiai, netgi išgąsdino. O čia tikrai buvo dėl ko išsigąsti.
Pagrindinis filmo personažas Veronika Revlings tai ne tik visos šio filmo moterų komandos lyderė, bet ir labiausiai dominantis asmuo, kuriam tenka užbaigti tai, ką pradėjo jos vyras. Intelektuali, šalta, bet vidumi trapi ir tuo pačiu išdidi moteris sugebėjo save ne tik parodyti kaip puikią strategę, bet ir kaip žmogų, kuriam rūpėjo kai kas daugiau nei pinigai ar noras atsikratyti vyro skolos. Emocijų iš jos pusės taip pat netrūksta, kas dar labiau pagyvina bendrą įsijautimą į šį personažą.
Dvi kitos našlės – Linda ir Alicja nors ir gavo žymiai mažiau ekraninio laiko, bet jos buvo šiame filme ne ką mažiau svarbios. Jos irgi, kaip ir Veronika, leido žiūrovui susipažinti su savimi ir jų asmeniniu gyvenimu, kuris palyginus su Veronikos kasdienybe nepriminė pasakos. Jos gyveno su smurtaujančiais, geriančiais ir pinigus taškančiais vyrais, kurie negalėjo joms užtikrinti šviesaus rytojaus. Todėl nenuostabu, jog jos abi sutiko įvykdyti Veronikos pasiūlytą nusikaltimą.
Įdomu čia dar ir tai, jog kiekviena iš našlių priklauso JAV teritorijoje sunkiai gyvenančioms mažumoms – emigrantams, lotinų amerikiečiams ir juodaodžiams. Sutapimas? Aišku, kad ne.
Be ryškių pagrindinių filmo personažų, turime čia ir pakankamai charizmatiškus antraplanius herojus. Iš įdomesnių paminėčiau ilgus dešimtmečius politikoje paskendusią Muliganų šeimyną, netikėtai į apiplėšimo planą įsivėlusią Belę ir, žinoma, pagrindinius filmo antagonistus – brolius Meningus. Tiksliau, Džatemą, kuris tvarkė savo brolio patikėtus darbelius.
Džatemas Meningas man tapo ne tik šios juostos puošmena, bet dar ir mano nuomone pačiu charizmatiškiausiu veikėju. Kartais žiūrit į tai, ką jis darė, per kūną tiesiog ėjo šiurpas. Vien ko verta scena boulinge su peiliais, po kurios dar kelias minutes sėdėjau visiškai susitingęs.
Aišku, paklausite dabar manęs, kodėl nešneku apie apiplėšimą, jeigu filmo reklaminė kampanija būtent į tai ir akcentuoja visą savo dėmesį. Atsakysiu trumpai – tai nėra filmas apie apiplėšimą, nes jis čia buvo tik tam, kad išvystyti žymiai svarbesnę problemą. Todėl jeigu atėjote pamatyti kaip bus apšvarintas seifas, jums teks palaukti pusantros valandos kol reikalai pajudės ir bus pradėtas planavimas. Visumoje, pats apiplėšimas, kurį įvykdė našlės, buvo vertas dėmesio, nes tai buvo ne tik gerai apgalvotas, bet ir pakankamai realistiškai įgyvendintas planas. Nesakysiu, kaip joms sekėsi, bet ne viskas čia buvo pagal planą. Kai kurios su apiplėšimu susijusios filmo scenos buvo labai giminingos kultiniam „Karščiui“, todėl drąsiai galiu teigti, jog „Našlės“ yra ne ką mažiau įdomus filmas už mano paminėtą 1995 metų juostą. Tik gal pasakojimo tempas čia buvo ne toks dinamiškas.
Noriu perspėti – šis filmas nėra skirtas masiniam žiūrovui, kuriam reikia popkorninio reginio. Todėl jeigu tikitės savo siužetiniais vingiais nenuspėjamos „Oušeno“ stiliaus juostos ar „Greitų ir įsiutusių“ lygio veiksmo, liksite nusivylę, nes čia dominuoja pokalbiai ir rimtai gvildenamos socialinės problemos, kurios yra aktualios ir mūsų šalies žmonėms. Nors neslėpsiu, kelios vietos tikrai nustebino, nes nebuvo galima tikėtis tokio istorijos posūkio, kokį vidury filmo mums pasiūlė juostos kūrėjai.
Apibendrinant pasakysiu tik tiek, jog tai tikrai vienas geriausių šių metų kino projektų vien dėl savo itin kruopščiai parašyto scenarijaus ir labai jau geros režisūros, kuri kiekviename kadre leidžia suprasti, koks visgi talentingas yra Steve‘as McQueenas.
Techninė juostos pusė
Labai gerą įspūdį filme padarė kameros darbas, kuris ne tik iš įvairiausių rakursų privertė mėgautis šia istorija, bet dar ir leido žiūrovui susipažinti su 4 ar 5 skirtingais filmavimo stiliais. Nuostabus darbas, kuris be jokių abejonių bus įvertintas JAV kino meno ir mokslo akademijos.
Garso takelio dėka yra sukuriama itin niūri atmosfera. Bet čia nieko nuostabaus, nes filmo kompozitoriumi tapo pats Hansas Zimmeris, kurio darbai kalba patys už save. Visos jo parašytos šiam filmui kompozicijos peržiūros metu sukelia labai daug emocijų. O to ir reikia stebit tokią rimtą dramą.
Vizualiai filmas man patiko ir dėl herojų kostiumų bei šukuosenų, grimo ir aišku dėl dekoracijų, kurios leido įsigilinti į pasaulį, kuriame ir vyksta esminis juostos veiksmas. Šiuo atveju tai buvo Čikagos rajonai.
Montažo darbai verti plojimų. Vaizdas jau nuo pat pirmų akimirkų džiugina stipriu personažų pateikimu. Tai paveikia ne tik emocionaliai, bet dar ir priverčia nuo pirmų filmo sekundžių įdėmiai stebėti kiekvieną rodomą sceną. Ir netgi žaidimas su prisiminimais nekenkia bendram vaizdui. Garso montažas stiprus. Bet ko čia stebėtis, kai prie juostos dirba tokia talentinga komanda.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai... Aš nenustebsiu, jeigu bent du aktoriai iš šio filmo gaus „Oskaro“ nominacijas, nes tai buvo darbas vertas plojimų.
Viena talentingiausių pasaulio aktorių Viola Davis ir vėl įrodo, jog ji yra tikra bosė ir vaidybos virtuozė. Jai pavyko nuo pamatų sukurti išskirtinį ir labai įdomų personažą, kuris vien per savo šaltai išreikštas emocijas galėjo pasakyti daugiau už šimtą žodžių.
Kitu itin įdomiu herojumi tapo Danielio Kaluuya įkūnytas Džatemas. Aktorius visus jau buvo nustebinęs savo pasirodymu psichologiniame trileryje „Pradink“ bei juostoje „Juodoji Pantera“, tačiau šiame filme kol kas yra jo kaip aktoriaus viršūnė. Tobulai suvaidintas blogietis, kuris sukeldavo savo pasirodymais labai nemalonias emocijas.
Antraplanėse rolėse su puikia ir tuo pačiu įtikinama vaidyba pasirodė Brianas Tyree Henry‘is, Colinas Farrellas, legendinis Robertas Duvallis, Elizabeth Debicki, Cynthia Erivo ir net Michelle Rodriguez. Taip, taip, Michelle čia ne tik vaidino, bet mano nuomone atliko geriausią savo karjeroje rolę.
Kas liečia Liamą Neesoną, Joną Bernthalą, Manuelį Garcia-Rulfo ir Coburną Gossą, tai jie filme pasirodė gal kelioms minutėms. Bet dėl to nereikia nerimauti, nes ne vyrai, o visgi moterys čia buvo esminės.
Verdiktas
„Našlės“ – labai rimtas socialinio pobūdžio temas gvildenanti kriminalinė drama, kurios varikliu tampa ne dinamiškas veiksmas ar kietai įgyvendintas apiplėšimas, o labai kruopščiai apgalvotos itin gyvenimiškos pagrindinių personažų situacijos.
Filme be stiprios Violos Davis ir Danielio Kaluuya vaidybos, emocionalaus Hanso Zimmerio parašyto garso takelio, techniškai tobulai įgyvendintos vizualinės dalies ir įdomaus scenarijaus pateikimo galima atrasti dar ir tai, ko mes pasigendame šiuolaikiniame kine – natūralumo ir tikrovės jausmo, kurie priverčia tikėti viskuo, ką mums bando pasakyti kūrėjai.