Apie ką mes čia…
Majamyje dirbantis labai specifinį darbą – specialiųjų technologijų dėka galintis keliauti po žmonių pasąmonės praeitį, Nikas Banisteris padeda savo klientams atgaminti užmirštus prisiminimus. Tačiau vieną dieną jo gyvenimas kardinaliai pasikeičia, kai jis susipažįsta su nauja kliente, vardu Mei.
Atsidūręs jos prisiminimuose, vyras netikėtai pajaučia jai šiltus jausmus bei tuo pačiu ir išsiaiškina be galo kraupią tiesą. Maža to, visai netrukus Mei dingsta ir neturėdamas kitos išeities, Nikas nusprendžia ją surasti.
Kūrinio turinys
Kai kas, pasižiūrėjęs šio filmo anonsą, gali pagalvoti, jog pati idėja ir juostos siužetinės linijos pateikimas yra be galo giminingas Christopherio Nolano 2010 metų kino hitui „Pradžia“. Ir iš dalies bus teisus, nes tam tikri mano paminėto šedevro bruožai čia yra pastebimi. Tačiau tai yra kitokio pobūdžio pasakojimas su visiškai skirtingomis temomis bei paprastesniu pačios idėjos gvildenimu.
Juostoje galime pastebėti kelis žanrus – trilerį, mokslinę fantastiką, detektyvą. Visi jie veikia ir leidžia žiūrovui peržiūros metu pasimėgauti kiekvienu iš jų, bet, kaip ten bebūtų, pats bendras visos siužetinės linijos pamatas labai jau primena neo-noir stiliaus projektus. Ir čia slypi visas „Naujos praeities“ grožis, nes tokio tipo istorijos yra ganėtinai retai pristatomos kino ekranuose.
Filme turime intriguojančią paslaptį, kurią ir bando išsiaiškinti pagrindinis herojus, todėl iš pradžių nuspėti, kaip gi bus vystomas siužetas ir kas įvyks pabaigoje yra be galo sunku. O sunku dėl to, kad filmo režisierė nusprendė tam tikrais būdais pažaisti su mūsų budrumu ir filme pristatyti kelis potencialius atsakymus į tai, kaip gi gali atrodyti finalas. Čia tik nuo žiūrovo priklauso, ar jis perpras jos sumanymą, ar ne. Tad galvoti ir įsijausti į ekrane narpliojamos bylos niuansus reikės, nes kitaip bus ne taip smagu stebėti visą šį detektyvinį reginį.
Veikėjai irgi šaunūs, kas, aišku, priduoda juostai savito solidumo, nes būtent palaipsniui vykdomas personažų atsiskleidimas ir leidžia pasinerti į šios istorijos esmę. Ant jų laikosi siužetas, o ir jų paslaptys tampa vienu iš svarbiausių to siužeto vystymo variklių. Tad nedaugžodžiaujant pasakysiu, jog tiek Nikas, tiek ir Mei – du skirtingi ir tuo pačiu sau artimi veikėjai, kuriais tiki ir kuriems simpatizuoji.
Manau, kad čia ir sustosiu, nes filmas tikrai turi nemažai paslapčių, kurias reikia išvysti kine, o ne perskaičius šią apžvalgą. Todėl jeigu mėgstate mokslinės fantastikos motyvus turinčius trilerius, kurie dar ir siūlo painią detektyvinę istoriją, filmas tikrai turėtų patikti. Ne pats geriausias žanro ir temos atstovas, bet vienas įdomesnių šių metų projektų, kuris mus pasiekė.
Techninė juostos pusė
Matosi, kad filmui nebuvo pagailėta pinigų, dėl to jis atrodo taip patraukliai. Tiek specialieji efektai, tiek ir praktiniai juostoje pasiteisina, nes jie sukuria be galo tikrovišką vaizdą, kuriuo ir bandė mus papirkti kūrėjai. Ir jiems tai pavyko, nes filmas žiūrisi be galo maloniai ir tuo pačiu patraukliai. O ir kameros darbas, kuris visuomet bando priartinti mus prie efektingai ekrane vystomo veiksmo, taip pat suteikia be galo daug gerų momentų.
Muzika filme pritaikyta tiesiog puikiai, dėl to visos girdimos muzikinės kompozicijos leido ekrane sukurti reikiamą atmosferą. O garso montažas toks galingas, kad žiūrint filmą kai kuriais momentais galima pasijusti, lyg žiūrėtum kokį blokbasterį, o ne detektyvinę istoriją gvildenantį mokslinės fantastikos trilerį.
Beje, puikiai atrodo ir pats produkcijos dizainas, kuris nukelia mus į savotišką ateitį, kurioje technologijos yra jau taip pažengusios, jog leidžia braidžioti po žmogaus pasąmonę. Meninis apipavidalinimas taip pat džiugina akis kai kuriais kūrėjų sprendimais. Tad vizualiai šis filmas tikrai atrodo be galo maloniai ir patraukliai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kad ir kaip aš myliu Hugh Jackmano įkūnytą Ernį, kuris ir padarė iš jo pasaulinio lygio žvaigždę, visgi mane visuomet žavėjo šio aktoriaus pasirodymai būtent tokio pobūdžio kine. Ir juose jis beveik visuomet spindi, todėl ir ši juosta netapo išimtimi. Aktoriaus dėka gavome puikų neo-noir stiliaus įkūnytą veikėją, kurio tiesiog neįmanoma nepamėgti.
Taip pat filme su savo vaidmeniu gerai susidorojo ir Rebecca Fergusson, su kuria aktorius jau buvo pasirodęs 2017 metų kino hite „Didysis šou meistras“. Tiek ten, tiek ir čia jie abudu skleidė didžiulę chemiją, kuri akimirksniu sugebėjo papirkti. O kalbant apie Rebeccą, tai jos ryškus „femme fatale“ personažo įvaizdis atrodė puikiai įkomponuotas į rodomą istoriją.
Be jų filmas taip pat turi ir neblogus antro plano aktorius - žinomą iš „Vakarų pasaulio“ Thandiwe Newton, Cliffą Curtisą, Brettą Culleną, Danielį Wų ir daugybę kitų. Jų vaidyba buvo pakankamai gera, nors ir ne tokia išsiskirianti, kaip pagrindinio filmo dueto.
Verdiktas
„Nauja praeitis“ – ne tokią originalią, bet visgi gerai ekrane pristatytą idėją turintis mokslinės fantastikos trileris, kuriame visu gražumu atsiskleidžia Hugh Jackmano aktorinis talentas, o nežinioje ir įtampoje laikantis detektyvinio pobūdžio siužetas bei kokybiškai atrodantys techninės pusės aspektai tik dar labiau paryškina šio projekto pramoginius privalumus. Ir nors juosta turi panašumų su Christopherio Nolano šedevru „Pradžia“, visgi ji išlaiko individualumą, dėl ko tiesiog malonu ją žiūrėti.
Filmo anonsas: