Bet ar šis Quentino Tarantino kino hito „Negarbingi šunsnukiai“ ir klasikinio filmo „Purvinas tuzinas“ bruožų turintis Guy’aus Ritchie’io sukurtas projektas yra vertas žiūrovų dėmesio? Taip. Atsakysiu iš karto, kad taip. Bet kodėl taip manau? Apie tai sužinosite šiek tiek vėliau.
Apie ką mes čia…
Įsismarkavus Antram pasauliniam karui ir vokiečiams įgavus pernelyg daug pranašumo kovos lauke, britų valdžia nusprendžia imtis visiškai kitokios taktikos – į priešo užnugarį nusiųsti nutrūktgalviško bei visiškai savo veiksmais neprognozuojamo Gustavo Marč-Filipso vadovaujamą tokių pat „bepročių“ komandą, kurios užduotimi tampa šnipinėjimas, sabotažas ir žvalgyba.
Kūrinio turinys
Pirmiausia, tai nėra visiškai tikslus tikrosios istorijos pavaizdavimas, nes, kaip ne kaip, režisierius ir scenaristai norėjo mums sukurti chuliganiškai beprotišką pasakojimą su tam tikrais istoriniais niuansais, kurie iš tiesų įvyko Antrojo pasaulinio karo metu, bet kartu buvo pagražinti dėl stipresnio meninio efekto.
Trumpai kalbant – viso šio išties žvaliai pateikto, neprailgstančio ir brutalaus filmo pamatu tapo žymioji „Postmasterio operacija“, kuri turėjo nemažą įtaką tolimesniems kariniams veiksmams tarp vokiečių ir britų. Ir nors filmas tam tikrais momentais bando žongliruoti realiais faktais, tai yra labiau karikatūrinis žvilgsnis į realius įvykius, nei tikras tų įvykių atvaizdavimas ekrane. Bet dėl to nesinori pykti, nes filmas, kaip ir jau mano paminėti panašaus pobūdžio projektai „Negarbingi šunsnukiai“ ir „Purvinas tuzinas“, irgi nebuvo istoriškai teisingi, bet jie sugebėjo prikaustyti dėmesį, ką daro ir šis naujas Guy’aus Ritchie’io filmas.
Pats filmo siužetas nėra labai jau įmantrus, nes jo pamatu tampa elementari istorija apie netikėlius, kuriuos suburia į komandą ir jiems yra skiriama kažkokia misija. Viskas. Bet svarbu yra tai, kaip jie tą misiją vykdys ir kokiais nenuspėjamais sprendimais kiekvienas iš jų nustebins į kiną atėjusį žiūrovą. O tai tikrai suveikia kuo puikiausiai, nes iki galo nežinai, ką iškrės vienas ar kitas personažas, nes kiekvienas iš jų turi nuosavą žvilgsnį į tam tikrus įvykius. Be to, kalbant apie personažus, jie atsiskleidžia išties neblogai, atsižvelgiant į tai, ko iš jų reikalauja pats siužetas. Todėl jų charakteriai ir motyvacija šiuo atveju perteikti išties įtikinamai. Tai negali nedžiuginti, nes tiesiog nesunku su kai kuriais iš jų susitapatinti.
Veiksmo filme nemažai, todėl nuobodžiauti karinių filmų entuziastams nereikės. Brutalumas ir atviresni momentai filme puikiai perteikia rodomą laikotarpį ekrane, o riebūs dialogai ir firminis Guy’aus Ritchie’io filmuose pastebimas britiškas humoras taip pat duoda naudos vien dėl to, jog dėl juodam humorui būdingų niuansų, juosta tam tikromis akimirkomis sugeba sukelti juoką. Tad taip, gauti pramogą su šiuo filmu irgi galima.
Pabaigai, nes tikrai vengiu „spoilerių“, pasakysiu, jog Guy’us Ritchie’is dar neprarado savo talento ir vis dar sugeba pradžiuginti savo darbais, nors tai ir nėra jo firminės kriminalinės juodo humoro perpildytos komedijos.
Techninė juostos pusė
Be žiūroviško filmo siužeto ir smagiai atrodančios istorijos, filmas dar turi vieną privalumą – kokybišką techninę dalį, kurios didžiausiu privalumu tampa šaunus garso takelis, kruopštus veiksmo epizodų vaizdo montažas ir efektingais kameros manevrais papuoštas operatoriaus darbas. Vien dėl šių mano paminėtų aspektų filmas sugeba sukelti daug įtampos ir nepabosti, nes jį tiesiog yra malonu žiūrėti. Taip, aišku, meninis apipavidalinimas ir vizualaus autentiškumo turintis produkcijos dizainas irgi nenuvilia, bet nieko per daug ypatingo šiuo atveju nepamačiau.
Aktorių kolektyvinis darbas
Be abejo, už nemažą dalį filmo žavesio yra atsakingi ir jame suvaidinę aktoriai. Henry’is Cavillas - tikras „maniakas“ ekrane ir tai juostai suteikia papildomą pliusą.
Taip pat svarbius vaidmenis įkūnijo iš filmų serijos „After“ žinomas Hero Fiennesas Tiffinas, serialo „Ryčeris“ žvaigždė Alanas Ritchsonas, kylanti Holivude Eiza Gonzalez, seniai dideliame ekrane nematytas Alexas Pettyferis, „Kopoje“ matytas Babsas Olusanmokunas, filme „Džentelmenai“ vaidinęs Henry’is Goldingas ir charizmos nestokojantys charakteriniai aktoriai Cary’is Elwesas su Rory’iu Kinnearu. Ir vaidino jie irgi neprastai.
Tiesa, filme pasirodo dar vienas žymus aktorius, bet apie jį nenoriu nieko kalbėti, nes tegul jo pasirodymas Jums taps malonia staigmena.
Verdiktas
„Nedžentelmeniško karo ministerija“ – brutaliai žvalus, nutrūktgalviškai linksmas, karikatūriškai rodomiems įvykiams teisingas, puikiai charizmos nestokojančių aktorių suvaidintas ir firminius Guy’aus Ritchie’io filmams būdingus bruožus turintis karinis veiksmo trileris, kurio pamatu tapo žymi „Postmasterio operacija“.
Filmo anonsas:
