Taip tikriausiai pasijautė ir Holivudo prodiuseriai, kurie nusprendė išpirkti iš skandinavų scenarijų, kad galėtų jį perdirbti pritaikant savo rinkai. O dėl to nereikia stebėtis, gi ne pirmas kartas, kai išties tarp žiūrovų populiarios ar tiesiog geros istorijos iš ne anglakalbių šalių sulaukia amerikiečių dėmesio. Kartais net naujos versijos pranoksta originalias vizijas.
Tokių pavyzdžių pilna ir šis naujas žinomo iš panašaus projekto „Rojaus ežeras“ režisieriaus Jameso Watkinso darbas ne išimtis.
Apie ką mes čia…
Susipažinę per atostogas Italijoje su žavia britų porele, Benas ir Luisa Daltonai yra pakviečiami praleisti savaitgalio ramiame, bet itin gražiame savo naujų bičiulių užmiesčio dvare. Tačiau Daltonai net nenutuokia, kas jų lauks atvykus į vietą, nes Padis su Kiara nėra jau tokie žavūs kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kūrinio turinys
Jeigu nematėte originalios danų juostos, galite jos nežiūrėti, nes šis filmas daugmaž atkartoja visa tai, kas buvo pavaizduota pirmtake. Na, o jeigu visgi buvote pasižiūrėję, ne bėda, nes amerikiečių versija turi šiek tiek pakeitimų, tarp kurių ir pati pabaiga. Bet ar šios kraupios istorijos finalas geresnis nei daniškame variante? Deja, mano akimis jis ne taip šokiruoja savo pateikimu, bet visumoje atrodo visai solidžiai. Tai tiek tenorėjau pasakyti, nes kaip ne kaip, abi juostos turi individualių privalumų ir kas svarbiausia, kruopščiai supažindina žiūrovus su psichologiniu siaubu, kurio tiek viename, tiek ir kitame filme netrūksta.
Didžiuliu perdirbinio pliusu tampa sklandžiai vystomas siužetas, o ne taip chaotiškai išmėtytas kaip originale, dėl ko ir pati įtampa auga palaipsniui, kol galiausiai pasiekia savo virimo ribą ir sprogsta pačiu netikėčiausiu metu. Dėl ko intriga ir nežinomybė šiame filme atlieka labai svarbią funkciją, nes žiūrovas nuo pat pradžios yra savotiškai vedžiojamas už nosies. Ypač tas žmogus, kuris nebuvo matęs originalo, gali turėti savotiškų abejonių dėl filme vaizduojamų įvykių. Nes atvirai pasakius, ne visuomet galima suprasti, ar kas vyksta ekrane yra pokštu, ar rimtu reikalu. Bet čia aišku kaip jau užsiminiau, taikau tik tiems, kurie nežino, ko laukti iš šio pasakojimo siužetinės linijos. Visgi režisierius Jamesas Watkingas nebandė išradinėti dviračio, o tik šiek tiek jį patobulino savo idėjomis.
Vėlgi, jeigu kalbėsime apie tokio tipo kiną, tai psichologinius siaubo trilerių su tam tikru psichologiniu smurtu yra prikepta tikrai daug. Netgi pats režisieriaus 2008 metų projektas „Rojaus ežeras“ iš dalies yra giminingas šiai mano aptariamai juostai. Jau nekalbant apie tokius hitus kaip „Pradink“ ar „Šiaudiniai šunys“. Tačiau nors ir turime čia pasikartojimus, filmas išveža savo išties kruopščiai pristatyta tema, kuri gali būti dar ir visai neblogu pamokslu visiems patikliems žmonėms. Nenoriu čia gilintis, bet tokių atvejų tikrai yra ne vienas ir net ne du. Todėl geriau pasisaugoti, nes ne visada žinai, su kuo gali prasidėti.
Filmo personažai sukelia dvejopus jausmus. Visgi aukos vaidmenyje atsidūrę Daltonai kažkiek net stebino mane savo bukumu, patiklumu ir kas svarbiausia, nenoru duoti atkirčio pamačius, iki ko gali nuvesti jų viešnagė. Užtat pagrindinis filmo antagonistas Padis – tai visiška priešingybė. Galima jo nekęsti, galima jam linkėti visko kas blogiausia, bet būtent jis tampa visos šios istorijos epicentru, kuris tiesiog žavi savo žvėriška charizma. Ir jeigu kalbėčiau apie personažų atsiskleidimą, tai būtent Padis turėjo tam daugiausiai laiko. Jo metamorfozė nuo žavaus vyruko iki sadistinio maniako pavyko kuo puikiausiai, dėl ko džiaugiuosi, nes originaliame filme jo prototipas nebuvo toks ryškus.
Tad bendrai, gavosi labai judrus, nenuobodus ir kietai sukaltas psichologinis siaubo trileris, kurį verta pasižiūrėti kine.
Techninė juostos pusė
Iš techninių sprendimų man labiausiai įstrigo operatoriaus darbas, be kurio tam tikrų kameros manevrų būtų sunkiau įsijausti į šį kraupų pasakojimą. Na, o įtampos nestokojanti muzika, kuri irgi tapo esminiu filmo atmosferos varikliu, taip pat keliauja prie didesnių pliusų. Vaizdo montažas tvarkoje, meninis apipavidalinimas standartinis tokio pobūdžio juostoms, o garso montažas irgi nenuvilia.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tikiuosi pamenate filmą „Skilimas“, kuriame Jamesas McAvoy’us atliko fenomenalų aktorinį darbą. Tai galiu pasakyti, jog filme „Nekalbėk apie blogį“ jis neatsiliko ne ką prasčiau pademonstruodamas savo sugebėjimus įkūnyti kraupų bei negailestingą vyruką. Filme taip pat turime kelis gerus aktorius kaip Scootas McNairy’is, Mackenzie Davis ir Aisling Franciosi, bet žinote, net ir jų įtikinami pasirodymai nė iš tolo neprilygo tam šou, kokį surengė Jamesas.
Verdiktas
„Nekalbėk apie blogį“ – puikus gero perdirbinio pavyzdys, kuris ne tik savo sklandžiau vystoma istorija pranoksta kažkiek chaotiškai sudėliotą, bet šiek tiek tamsesnį originalą, bet ir pristato žymiai charizmatiškesnius personažus, geriau sukaltą įtampą ir ne ką mažiau šokiruojančią situaciją. Na, o psichologinio siaubo trilerio žanre, tai dar vienas puikus kino reginys, kuriam verta skirti dėmesį.