Apie ką mes čia...
Ukrainoje gyvenantis Jonas svajoja patekti į kokį nors šokių projektą, kuriame jis galėtų išlieti visą energiją ir pyktį, kurie kaupėsi jame gerus dešimt metų. Tačiau visi jo bandymai buvo nesėkmingi, kol galiausiai jis nusprendė pasitenkinti paprastais šokiais vienoje sanatorijoje. Apsimetęs aklu, Jonas tapo tikra vietos įžymybe, kurios spindesys nukeliavo ir į Lietuvą, kur buvo ieškomi nauji šokių talentai. Nieko nelaukdami būsimo šou prodiuseriai pasiūlė Jonui gerą sandorį, kuris jį atviliojo į Lietuvą. Lietuvą, kurioje prieš dešimt metų įvyko tris likimus pakeitusi tragedija.
Kūrinio turinys
Po šio filmo peržiūros man vis dar sunku patikėti, kad ne sapnuoju, nes tai jau ketvirtasis šių metų lietuviškas filmas, kuris pranoksta visus lūkesčius. Tačiau „Nematoma" nėra debiutinis ir mažo biudžeto projektas, kuris nagrinėja labai aktualias, bet iš kitos pusės pakankamai paprastas temas, o rimtą pamatą turintis originalus pasakojimas, kuriam reikia šiek tiek daugiau laiko suprasti. Visgi ne viskas, kas čia yra rodoma, yra taip lengvai sukramtoma.
Filmo istorija mums yra pateikiama iš dviejų laiko juostų ir per tris skirtingus žmones, kurių likimai susiklostė ne taip ir gerai, kaip jie to norėtų. Todėl mes, žiūrovai, gauname gabalėlį po gabalėlio įvykių, kurie laikui bėgant susiformuoja į vieną ryškų paveikslą, kuris ir duoda atsakymus į daugelį mus pačioje pradžioje kamavusių klausimų. Toks pasakojimo būdas man labai patinka, nes bent jau režisierius bando su mumis žaisti, neatskleisdamas esminių paslapčių, kurios tiesiog galėtų sujaukti peržiūrą. Tad kas įvyko, kodėl įvyko ir kokios bus to įvykio pasekmės, atskleidžiamos palaipsniui, įsijaučiant į labai ramiai vystomą, bet turintį šokią tokią intrigą pasakojimą.
Viskas šioje istorijoje laikosi ant Jono pečių, kuris ir tampa protagonistu su tamsia paslaptimi, kurią jis nešioja savyje dešimt metų. Mes gauname visus aiškius atsakymus į tai, kas jis toks ir kodėl jis padarė tai, ką padarė. Tad nuo pat pradžios vystomas herojus atsiskleidžia palaipsniui, leisdamas mums su juo susitapatinti ir suprasti jo daromus sprendimus bei motyvaciją, pagal kurią jis taip elgiasi. Kiti herojai irgi turi savo istorijas, bet jos nėra labai aiškios, nes tik momentais yra pateikiama šiokia tokia informacija apie juos. Ir tai buvo pats prasčiausias šio filmo niuansas. Ir taip, ši drama turi minusų, kaip ir daugelis kitų filmų. Gerai tik tai, kad visi tie minusai nėra tokie ryškūs, jog darytų įtaką pačiai peržiūrai ir sugadintų požiūrį į esmę. Metaforų ir pamokslo filme irgi būta, dėl ko džiugu, nes kiekvienas iš savo perspektyvos galės įvertinti tiek pačią simbolinę pabaigą, tiek ir mums pateikiamas situacijas su atleidimais ir kerštu.
Veiksmu filmas gal ir negali pasigirti, nes siužetas vystomas per tokią lengvai lėtą prizmę, bet įtampos čia yra. Todėl žiūrėti šią istoriją nėra nuobodu, o netgi įdomu, nes smalsu, kaip gi susiklostys pagrindinio herojaus likimas. Tačiau netrūksta smurto, kuris buvo pateiktas labai skaudžiai. Viena scena, viena vienintelė scena filme, kurioje itin vaizdingai buvo pateiktas smurtas, privertė pajusti visą tą skausmą, kurį jautė jį patyręs herojus. Vien už ją galėčiau nusilenkti režisieriui, kuris išnaudojo visą šios scenos potencialą ir pateikė ją mums labai drąsiai.
Ką daugiau pasakyti? Be siužeto atskleidimo manau daugiau nieko padoraus ir nepasakyčiau, todėl čia ir sustosiu. Filmas paliko labai gerą įspūdį ir jį galėčiau be jokių užuolankų vadinti geriausia 2019 metų lietuviška produkcija, tačiau, jeigu tektų lyginti su kitu Igno Jonyno filmu „Lošėjas", tai 2014 metų kino projektas asmeniškai man būtų geresnis. Tačiau abi juostos vertos jūsų dėmesio, todėl rekomenduoju su jomis susipažinti kiekvieną gero lietuviško kino entuziastą.
Techninė juostos pusė
Eidamas į kiną žiūrėti rimtos dramos aš noriu gauti ne vien gerą bei pamokančią istoriją, bet ir maloniai atrodančią išorę, kuri galėtų mane akimirksniu įtraukti į siužetinės linijos veiksmo epicentrą. Ir taip jau išėjo, kad filmas „Nematoma" su tuo susidorojo be jokių priekaištų. Ypač džiugu, jog mums buvo pateiktos labai specifinės veiksmo vietos ir labai atsakingai parinktos lokacijos. Herojų apranga, grimas, šukuosenos irgi buvo pateiktos iš ganėtinai įtikinamos prizmės.
Didžiausias filmo techninės dalies pliusas – idealiai atrodantis operatoriaus darbas. Aš dažnai giriu lietuviškų filmų operatorius, nes jie išties sugeba stebinti, net jeigu ir filmas yra pakankamai prastas. Čia jautėsi aukščiausias pilotažas. Kiekviena scena,dėka puikaus kameros darbo, mums buvo pateikta kaip atskiras ir labai aiškiai atrodantis atvirukas, dėl ko peržiūros metu galima dar lengviau įsijausti į patį pasakojimą. O kokie filmavimo kampai ir rakursai čia... Vienu žodžiu – pasakiškas darbas.
Kas dėl muzikos, tai ji filmui suteikė reikiamos niūrios ir šiek tiek melancholiškos atmosferos, kuri puikiai tiko paryškinti rodomą problemą. Aišku, be muzikinių kompozicijų, juosta pasiūlė dar ir kelis žinomus populiariosios muzikos kūrinius kaip Rag'n'Bone Man mega hitas „Human". Visumoje, tiek garso takelis, tiek ir garso montažas šiame filme buvo puikūs.
Vaizdo montažas juostoje nešlubavo, nes pati istorija buvo labai aiškiai išvystyta. Neužtęstos ir visiškai gerai viena su kita sudėliotos scenos tapo labai svarbiu ramsčiu visumai, kuri neprailgo nei vienai akimirkai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Viso filmo pažiba – teatro ir kino aktorius Dainius Kazlauskas, kuris nenuvilia savo pasirodymu nei vienoje šio filmo scenoje. Vienas malonumas buvo stebėti jo aktorinius sugebėjimus ir pastangas, kurias jis įdėjo norėdamas kuo įmanoma įtikinamiau perteikti savo vaidinamo Jono paveikslą. Ekspresija ir emocijos iš jo pusės liejosi laisvai, dėl ko mes, žiūrovai, gavome ekrane itin gyvą ir įdomų herojų, kurį buvo galima pakankamai lengvai suprasti iš pusės žodžio.
Kitą esminį personažą filme įkūnijantis verslininkas Darius Bagdžiūnas trikdė. O trikdė jis todėl, jog jo suvaidintas Vytas buvo visiškai nenatūralus. Aš suprantu, kad gerbiamas ponas Darius nėra profesionalus aktorius, bet tada ką jis čia darė išvis? Negi nebuvo galima pakviesti žmogaus, kuris išmano savo darbą? Kol jis nekalbėjo, o tik vaidenosi ekrane kaip koks statistas, viskas buvo dar ne taip blogai, bet tik jam kažką pasakius, neįmanoma buvo rimtai žiūrėti į į jo „vaidinamą" personažą. Kartais atrodė, kad žmogus deklamavo savo eilutes ir tiek. Viską išgelbėjo tik labai niūri ir itin gerai pateikta finalinė scena su juo, dėl ko iš dalies galima užmerkti akis į visus iki tol demonstruotus vaidybinius trūkumus.
Aišku, filmas neapsiėjo ir be damų. Mano nuomone, itin tvarkingai pasirodė Saulės rolę suvaidinusi Paulina Taujanskaitė. Ji, kaip ir Dainius Kazlauskas, puikiai atliko namų darbus besiruošiant šiam filmui. Visgi kai kurios scenos reikalavo tiek fizinio, tiek ir choreografinio pasiruošimo ir su tuo Paulina susitvarkė kuo puikiausiai. Iš kitų aktorių, kurie tai pat turėjo įtakos siužetinei linijai, paminėčiau Liubomirą Laucevičių su Dmitrijumi Denisiuku. Jiems priekaištų nėra, abu jiems patikėtas roles suvaidino tvarkingai.
Verdiktas
„Nematoma" – preciziškai surežisuota ir sklandžiai nufilmuota drama, kurios stipriausia puse tampa ypatingai solidžiai atrodantis meninis apipavidalinimas bei išties įsimintina pagrindinio aktoriaus Dainiaus Kazlausko vaidyba. Visa tai papildo priverčiantis mėgautis kiekviena rodymo minute ramiai pateikiamas, bet visiškai neužtęstas veiksmas ir keli gudriai apgalvoti techniniai sprendimai. Ir to pakanka tam, kad šį naująjį Igno Jonyno filmą būtų galima pavadinti geriausiu šių metų lietuvišku filmu.