Filmų „Bus kraujo“, „Pašėlusios naktys“, „Mokytojas“ ir „Magnolia“ režisierius šįkart kviečia atsidurti praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio Londone ir pasinerti į intrigų kupiną mados pasaulį, kuriame nuoširdiems jausmams ir paprastam žmogiškumui vietos nėra.
Apie ką mes čia...
Populiariausias tarp aukštuomenės Londono moteriškų suknelių dizaineris Reinoldsas Vudkokas nusprendžia šiek tiek laiko skirti sau ir poilsiui. Jis trumpam išsiruošia į tėviškę, kuri jam primena gražiausias gyvenimo akimirkas. Atsidūręs gimtajame krašte, jis užeina į mažą vietinę kavinę, kurioje pastebi kuklią ir labai neišvaizdžią padavėją Almą, kuri jam iš karto krenta į akį. Nedvejodamas Reinoldsas pasiūlo jai tapti jo naujos suknelės modeliu. Tačiau jis nenutuokė, jog ši pažintis atneš jam didelį skausmą...
Kūrinio turinys
Režisierius ir savo kuriamų filmų scenaristas Paulas Thomas Andersonas jau seniai yra mane pakerėjęs savo išskirtiniais darbais, kuriuos norisi peržiūrėti ne vieną kartą. Būtent todėl nemažai jo darbų atsidūrė tarp mano pačių mėgstamiausių filmų, o 2007 metų drama „Bus kraujo“ papuolė į dešimtuką geriausių visų laikų kino projektų, kuriuos man teko matyti.
O mačiau ne vieną ir ne kelis tūkstančius įvairiausių filmų – pradedant brolių Liumierų trumpametražiais darbais ir baigiant pačiais naujausiais kino projektais, atkeliavusiais iš įvairiausių pasaulio šalių.
Todėl man, kaip ir gero estetinio kino gerbėjams, kiekvienas Paulo Thomaso Andersono filmas yra kaip šventė. Ir nors paskutiniai jo darbai „Mokytojas“ ir „Žmogiška silpnybė“ nebuvo taip audringai sutikti publikos ir kino specialistų kaip mano paminėtas „Bus kraujo“ ar „Magnolija“, bet visgi abu šie filmai pademonstravo režisieriaus talentą ir jo mokėjimą papasakoti išties įtraukiančias istorijas, įvyniotas į tam tikrą istorinę epochą.
Tokiu filmu yra ir pats naujausias Paulo Thomaso Andersono darbas „Nematomas siūlas“, kurio veiksmas perkeliamas iš Amerikos į šeštojo praeito amžiaus dešimtmečio Londoną, kuriame madas aukštuomenei diktavo pagrindinis filmo herojus Reinoldsas Vudkokas. Šis filmas ir yra apie šio neįprastai talentingo, bet labai vienišo žmogaus gyvenimo akimirkas sulaukus garbaus amžiaus.
Ši juosta susideda iš kelių svarbių temų, kurias režisierius tolygiai nagrinėja daugiau kaip dvi valandas. Tas žavi, nes dėstomos mintys leidžia pasinerti į rodomą pasaulį ir suvokti visas tiesas, susijusias su filme pasirodančiais žmonėmis, kurie sugeba ne tik pritraukti, bet kartu ir atstumti, lyg jie būtų didžiausi mūsų priešai.
Pagrindinė tema – žmogaus vienatvė ir kova su asmeniniais nusistatymais prieš bet kokius gilesnius jausmus. Ši tema yra vystomas ne vien iš dizainerio Vudkoko perspektyvos, bet kartu ir iš jį sužavėjusios padavėjos Almos. Abu šie žmonės yra vieniši, bet net ir atradę vienas kitą, jie nesugeba savęs deramai užpildyti, kad jų širdyse atsirastų vietos meilei. Susižavėjimas, kuris tvyro ore, greitai išsisklaido ir lieka tik prisirišimas, dėl kurio dažnai žmonės ilgus metus kenčia šalia nemylimo žmogaus. Ir tai čia parodoma tiesiog puikiai.
Kitu svarbiu juostos komponentu tampa šiek tiek kitokia meilės istorija nei mes esame pripratę matyti banaliose ir labai saldžiose dramose. Visgi režisierius žiūrovams čia norėjo pateikti ne tik požiūrį į visiškai skirtingų socialinių sluoksnių žmonių artimus santykius ir nelygų bendravimą, bet kartu parodyti skirtumus tarp sėkmingo ir charizmatiško žmogaus bei paprastos pilkos pelytės. Ir žinote, tai suveikia kuo puikiausiai. Atsiradusi praraja tarp dviejų skirtingų žmonių juos sukiršina, bet ir suvienija, nes visgi dėl jausmų kartais galima peržengti per savo principus ir tuo pačiu išbandyti kažką naujo – bent trumpam nebūti savanaudžiu. Ši tema yra aktuali daugelyje porų, nes kaip žinia, dažnai būna, jog vienas iš partnerių parazituoja, kol kitas iš visų jėgų stengiasi jam suteikti laimę.
Meilė čia taip pat pateikta neįprastu būdu. Tai ne aistringa ir dėka kūniškų malonumų išreikšta meilė, kurią dažnai mums rodo įvairiose melodramose. Čia to nėra. Tai filmas apie platonišką jausmą, kuriam seksas neturi jokios vertės. Ir po ilgų apmąstymų tenka sutikti su šia mintimi. Jeigu žmogus sutikęs savo išrinktąjį galvoja vien tik apie lytinius santykius ir aistros malšinimą, o ne apie dvasinę ramybę būnant šalia, tai jokiu dideliu jausmu tokiuose santykiuose net nekvepia. Gaila tik, jog tą dažniausiai suvokia žmonės sulaukę solidesnio amžiaus, kai jų gyvenimo kelias jau yra įpusėjęs.
Trečia ir ne ką mažiau patraukli filmo tema yra susijusi su mados pasauliu ir dizainerio kasdienybe. Filme labai išvaizdžiai pateiktos net ir pačios mažiausios smulkmenos, susijusios su suknelių siuvimu, jų iškilmingais pristatymais, kūrybine krize ir įkvėpimo šaltiniais, galinčiais suteikti genialiam protui noro gyventi vien dėl kūrybos, kuri jam yra kaip oras.
Žinoma, šios kelios itin svarbios filmo temos nebūtų taip grakščiai pristatytos, jeigu ne pagrindinis herojus Reinoldsas Vudkokas, kurio gyvenimo peripetijas mums pateikė filmo kūrėjas. Vudkokas spinduliuoja labai pozityvia energija, jis turi šarmo, traukia ir leidžia mėgautis kiekviena jo pasakyta fraze, tačiau kartu tai ir atstumiantis žmogus, kuris nepripažįsta kontrolės ir erzinasi dėl menkiausio judesio. Ir tai kartojasi nuolat, jog galiausiai supranti, kad ne kiekviena moteris pasiryžtų išbūti su tokio sunkaus charakterio vyru. Bet vėl, jo charizma užgožia didžiausius jo trūkumus, todėl Alma, kuri tampa Vudkoko mūza, nesuvokia, su kokiu žmogumi jai teks leisti savo dienas. Abu šie herojai atsiskleidžia ir tuo pačiu papildo vienas kitą tam, kad mums būtų įdomu stebėti jų santykių peripetijas.
Be gerų herojų, gerai parašyto scenarijaus, įdomiai papasakotos istorijos, malonumas iš filmo peržiūros yra gaunamas dar dėl vienos priežasties. Dėl pasakojamos istorijos tempo. Tai labai lėto ir nenuobodžiai atrodančio filmo pavyzdys, kuriame kruopštumas ir detalės atlieka labai svarbų vaidmenį tam, kad mes galėtume pasinerti į estetiškai atrodantį praeito amžiaus vidurio Londono aukštuomenės ir aukščiausios mados pasaulį.
Pasibaigus filmui norėjosi dar ir dar, nes juosta išties sugebėjo užburti savo kokybe. Be jokių abejonių tai yra vienas geriausių režisieriaus Paulo Thomaso Andersono darbų ir vienas geriausių 2017 metų filmų, kuris taip pat buvo įvertintas kino profesionalų bei gavęs net šešias „Oskaro“ nominacijas, tarp kurių už geriausią filmą, aktorių ir režisūrą.
Techninė juostos pusė
2017 metais buvo keli vizualiai ir estetiškai tobuli filmai – „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, „Vaikis ant ratų“, „Vadink mane savo vardu“ ir šis režisieriaus Paulo Thomaso Andersono darbas, kuris vienareikšmiškai tapo pačiu stilingiausiu praeitų metų filmu.
Akis keri ne tik puikūs ir klasiški herojų kostiumai, kurie spinduliuoja gracija ir prašmatnumu, bet ir išraiškingos šukuosenos. Taip pat juostos vizualios dalies pliusais tampa į 50-ųjų Londoną leidusios pasinerti autentiškumo priduodančios dekoracijos ir, žinoma, bendros detalės, sukūrusios išskirtinai patrauklų dizainerio Vudkoko akimis matomą pasaulį.
Šarmo priduoda viso filmo metu grojanti muzika, kurią parašė „Oskarui“ už šį savo darbą nominuotas Jonny‘is Greenwoodas. Visos muzikinės partijos buvo puikios – pradedant jausmingai peržiurai nuteikiančiu smuiko griežimu ir užbaigiant fortepijono skambesiu.
Sužavėjo ir operatoriaus darbas. Stambūs ir artimi planai leido pasinerti į itin prašmatniai atrodantį Londoną, o spalvingi kraštovaizdžiai bendram filmo tonui leido suteikti reikiamą romantikos turintį atspalvį. Beje, filmo operatoriumi buvo pats juostos režisierius ir scenaristas.
Vaizdo montažas labai geras. Istorija taip įtraukiančiai ir ramiai žiūrisi, jog atrodo, lyg atsidurtume tarp herojų ir kartu su jais gyventume pačiame filme. Toks vientisas, lėtai išdėstytas ir ramus siužeto pateikimas tampa didele šio filmo vertybe. Dėl garso montažo nusiskundimų irgi nėra.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo aš laukiau ne tik dėl to, jog jį režisavo Paulas Thomas Andersonas, bet dar ir dėl to, jog jame paskutinį kartą ekrane pasirodo mano nuomone pats geriausias pastarųjų dviejų dešimtmečių aktorius Danielis Day Lewisas.
Kiekvienas šio aktoriaus pasirodymas kine – įvykis iš didžiosios raidės. Visgi šis vaidybos genijus, kuriam sunku prilygti, pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodo labai retai, bet kai jau tai įvyksta, jis gauna daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir „Oskaro“ statulėles.
Paskutinį kartą aktorius suvaidino Abraomą Linkolną 2012 metų Steveno Spielbergo filme „Linkolnas“, už kurį gavo savo trečiąjį JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą. Ir nuo to laiko apie jį nebuvo nieko girdėti, kol galiausiai jis nesutiko vėl padirbėti su „Bus kraujo“ režisieriumi. Būtent mano paminėtame filme jie pirmą kartą sujungė jėgas.
Šioje juostoje Danielis Day Lewisas atliko vieną iš įdomiausių ir stipriausių 2017 metų vaidmenų, dėl ko šį filmą buvo dar maloniau žiūrėti. Kiek daug emocijų iš jo čia sklido, kad nė akimirkai nesuabejoji jo vadinamu herojumi. Puikus persikūnijimas, kuris vertas aplodismentų, nors, objektyviai žiūrint, tenka pripažinti, jog tai nėra pats išraiškingiausias šio vaidybos genijaus pasirodymas.
Pagrindinį moterišką vaidmenį atliko Vicky Krieps, kuriai teko suvaidinti Almos rolę. Irgi stiprus pasirodymas, kuris buvo labai gerai priderintas prie Danielio Day Lewiso vaidinamo herojaus. Chemija tarp jos personažo ir jo buvo jaučiama jau nuo pat pirmos šių veikėjų pažinties akimirkos.
Iš įsimintinų vaidmenų filme galima paminėti ir Siril rolę atlikusią Lesley Manville, kuri už savo trumpą, bet itin reikšmingą siužetinei linijai pasirodymą pelnė nominaciją „Oskarui“ geriausios antraplanės aktorės kategorijoje.
Verdiktas
„Nematomas siūlas“ – estetiškai subtilus ir labai stilingas lėto tempo pasakojimas, kuriame be puikios Paulo Thomaso Andersono režisūros ir vaidybos genijaus Danielio Day Lewiso pasirodymo yra nagrinėjama labai daug įvairių temų, susijusių su asmeniniais žmonių pasirinkimais, nebanaliai saldžios literatūrinės meilės jausmu ir šaltu aukščiausios mados pasauliu, galinčiu sužlugdyti bet kokį žmogiškumą net ir pas patį tyriausią asmenį.