Apie ką mes čia...
Atvažiavę pas savo gimines į treilerių parką, Sindė, Maikas ir jų paaugliai vaikai net nenutuokė, jog visai netrukus jiems teks išgyventi pačią baisiausią naktį jų gyvenime – susidūrimą su paslaptingais kaukėtais nepažįstamaisiais, kurie nori tik vieno – pasimėgauti jų mirtimi. Šeimynai nelieka nieko kito, kaip stoti į nelygią kovą su maniakais.
Kūrinio turinys
Psichologiniai trileriai su sadizmo prieskoniu mane visuomet žavėjo, nes juose buvo galima įžvelgti labai daug tiesos įvairiausiose situacijose, į kurias patekdavo su protu susipykusių maniakų aukos. Tačiau yra vienas bet. Nors ir kaip daug yra tokių filmų, bet tik vienetai sugeba nustebinti arba bent jau sukelti intrigą juos bežiūrint. Dažniausiai tenka gerokai nusivilti.
Ir vienu iš tokių pakankamai gerų tokio stiliaus filmų buvo 2008 metais pasirodęs režisieriaus Bryano Bertino trileris „Nepažįstamieji“, kuris savo ruožtu buvo įkvėptas puikios Michaelo Hanekes 1997 metų juostos „Pakvaišę žaidimai“. Filmas įtampoje laikė visą rodymo laiką, iki pat galo nebuvo aišku kokia yra pagrindinė priežastis, dėl kurios antagonistai terorizavo savo aukas, ir, kas svarbiausia, viso filmo metu dominavo psichologinis smurtas, o ne fizinis. Ir tai išties papirko, nes filmo režisierius bandė žiūrovą išgąsdinti ne per kraujo upes, bet per pačias sunkiai protu suvokiamas ir tikroviškai atrodančias situacijas, į kurias pakliūdavo herojai.
Žinoma, filmas savo pasirodymo metais susilaukė nemažai dėmesio ir kelis kartus atpirko produkcijos išlaidas, todėl buvo pradėta galvoti apie tęsinį. Tačiau, metams bėgant, pirmosios dalies prodiuseriai niekaip negalėjo sutarti dėl juostos pratęsimo koncepcijos, o ir pirmtako režisierius bei aktoriai pasišalino, nes nematė jokių prošvaisčių pratęsimo darbuose.
Manau, kad tai buvo puikus ženklas, jog reikėjo laiku sustoti ir netempti gumos ieškant kažkokių sprendimų, jeigu jų tiesiog nebuvo. Visgi kurti filmus neturint jokios aiškios koncepcijos nėra gerai. Bet godumas paėmė viršų ir po dešimties ilgų metų pasirodė tęsinys, kuris ne tik, kad nepriminė tos puikios ir kraupiai nuteikiančios pirmtako atmosferos, bet ir savo primityviai papasakota istorija susitapatino su pigiais praeito amžiaus devintojo dešimtmečio „slasher“ stiliaus siaubo žanro projektais.
Pirmiausia – tai nėra tiesioginis pirmos dalies tęsinys, o visiškai savarankiškas filmas, kurį galima žiūrėti net ir nemačius originalo. Tik šiuo atveju raginu geriau pasirinkti 2008 metų filmo peržiūrą, o ne šio kvailo ir niekam tikusio filmo seansą.
Antra – juostos siužetas yra standartinis visiems tiems banaliems filmams, kuriuose dominuoja išskirtinių sugebėjimų turintis maniakas žudikas. Kas yra žiūrėjęs „Penktadienis 13-oji“, „Helovynas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ ar „Kruvinos skerdynės Teksase“, supras apie kokią klišinę istoriją čia kalbama. Tik mano paminėti filmai žiūrisi tikrai smagiai ir netgi sakyčiau jie sugeba sukelti bent jau kažkokias emocijas.
Trečia – pagrindiniai herojai yra tokie kvaili, jog netgi Elo Bandžio duktė prie jų atrodytų kaip mokslų daktarė.
Ir tai tik maža dalis to, ką žiūrovai gauna žiūrėdami šį filmą.
Dar grįžtant prie veikėjų, tai kai kurių sprendimai ir tuo labiau motyvai sugeba taip sugluminti ir tuo pačiu užduoti sau klausimą – nejaugi šiais laikais galima kurti tokius scenarijus filmams, kuriuos žmonės eis žiūrėti į kiną? Aš suprantu, kad jeigu juos leistų tiesiai į DVD, niekas gal nieko ir nepasakytų, bet kai ateini į kiną ir gauni už 7 eurus tokį niekalą, tai pasidaro tikrai pikta. Ypač, kai to niekalo pirmtakas yra padoriai sukurtas kino projektas.
Tačiau, ne tik maniakų aukos filme buvo pagerintos kokybės, bet ir patys antagonistai. Čia jie buvo paprastais, jokio tikslo neturinčiais sadistais, kuriems tiesiog reikėjo žudyti. Maža to, jie čia atrodė kaip kokie nors supermenai, galintys atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kaip ir sakau, čia ne 80-ieji ir ne Džeisono filmas, kad tai žiūrėtųsi adekvačiai.
Smurto filme netrūksta, yra čia kelios tikrai neblogos scenos, kuriose įvyksta rimtas susidūrimas tarp aukų ir žudikų, bet to yra per mažai, kad filmas sukeltų bent kokią nors įtampą. Nei tu jaudiniesi dėl žmonių, kuriuos gali nužudyti, nes jauti baimę stebint maniakų šou, nei tuo labiau įsijauti į patį pasakojimą.
Trumpai apibendrinus, nes tiesiog daugiau neturiu ką pasakyti, filmas mane labai nuvylė. Jis prastas ir kaip tęsinys, ir kaip trileris, ir kaip pramoga, nors ir mėgstu žiūrėti kine tokio pobūdžio juostas. Po peržiūros ilgai svarsčiau, kodėl buvo pasirinktas „slasherio“ stilius. Ar taip buvo norėta atiduoti duoklę šiam kadaise populiariam žanrui, ar kūrėjai norėjo sukurti žiauriai atrodančią šio žanro parodija? Ir atsakymo nesuradau.
Šis filmas nėra vertas nei jūsų pinigų, nei laiko, nes jo vieta yra DVD lentynoje, bet ne kino salėse.
Techninė juostos pusė
Užtat techniniai juostos niuansai leido patirti malonumą. Žinoma, menką, bet visgi malonumą. Man patiko pasirinktas spalvų spektras, kuris išlaikė pirmos dalies stilių. Patiko ir dekoracijos bei grimas.
Tačiau geriausią įspūdį padarė kameros darbas. Filme yra viena scena, kuri užgožia visą šį filmą. Kalbu apie puikiai nufilmuotą baseino sceną, kurioje įvyksta kai kas labai žiauraus. Ir ši scena yra nuo pradžios iki pat galo nufilmuota puikiai. Tai buvo vienintelis filmo momentas, kuris mane išties užkabino.
Garso takelis puikus. Bet kaip gali būti kitaip, kai fone skamba 80-ųjų hitai – Tiffany „I Think We‘re Alone“, Bonnie Tyler „Total Eclipse of the Heart“, Marilyn Martin „Night Moves“ bei Kim Wilde „Cambodia“. Labai gaila, jog tokie nostalgiją sukeliantys muzikiniai kūriniai buvo įterpti į tokį prastą filmą. Bet, kita vertus, be jų jis išvis būtų apgailėtinas.
Garso montažas geras, čia be kalbų. Visgi siaubo elementų čia kažkiek yra, o būtent garso efektai leido jiems pasireikšti kelis kartus, norint įbauginti žiūrovą. Vaizdo montažas prastas, lyg žiūrėtum kokį nors pigų kelių dešimtmečių senumo serialą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Puikaus serialo „Reklamos vilkai“ aktorė Christina Hendricks pasirodydama bet kokio pobūdžio filme ar televiziniame projekte visuomet priduoda žavesio ne vien dėl savo įspūdingų formų, bet ir dėl charizmos. Ir būtent ji paskatino mane laukti šio filmo. Labai gaila, kad jos rolė šiame filme yra tokia menka. Tai buvo labai neatsakingai išnaudotas jos kaip aktorės potencialas, dėl ko man tikrai yra graudu.
Kiti aktoriai irgi nepasirodė pernelyg ypatingai. Vaidyba kai kur buvo klaiki ir neįtikinama, o kai kur viskas atrodė visai neblogai. Geriausiai, žinoma, atrodė beveik visą filmo rodymą laiką tylintys maniakai, kurių kaukės padarė didesnį darbą už tuos žmones, kurie po jomis slėpėsi.
Verdiktas
„Nepažįstamieji: nakties grobis“ – ne tik, kad neturintis nieko bendro su prieš dešimt metų pasirodžiusiu pirmtaku, bet dar ir labai prastas savo pateikimu, neišvaizdaus smurto ir įvairiausių „slasher“ žanrui būdingų klišių kupinas bei itin nuobodžiai papasakotas psichologinis siaubo trileris, kurio vieninteliais pliusais tampa neblogas operatoriaus darbas ir fantastiškas garso takelis.