Bet ar filmas yra toks pats šaunus, kaip jo anonsai? Štai kur svarbiausias klausimas, kuriam atsakymo ieškosiu šios trumpos jokių „spoilerių“ neturinčios apžvalgos metu.
Apie ką mes čia…
Besimėgaujanti tiesiog pasakišku gyvenimu kartu su savo mylimu vyru Džeku uždaroje projekto „Pergalė“ eksperimentinėje bendruomenėje, Elis Čambers vieną dieną pradeda įtarinėti, jog pasaulis, kuris ją supa nėra jau toks idealus. Karts nuo karto ją aplankančios keistos vizijos sukelia jai milžiniškų abejonių dėl neaiškios ateities. Galiausiai, norėdama išsiaiškinti šio paslaptingo eksperimento detales, Elis rizikuoja ne tik savo, bet ir mylimo vyro gyvybe.
Kūrinio turinys
Nuoširdžiai laukiau šio filmo, nes pati jo idėja ir laikotarpis, kuris tapo šios istorijos pamatu, tikrai intrigavo. Bet taip jau nutiko, jog peržiūros metu teko patirti milžinišką nusivylimą, kuris, tikiu, palies daug ką iš Jūsų. Ir ne, nenoriu aš priešiškai nustatyti Jūsų prieš šią Olivios Wilde sukurtą juostą, tačiau jeigu laukiate kažko originalaus, teks sumažinti lūkesčius, nes šis filmas nedovanoja visiškai nieko naujo, ko mes nebūtume matę anksčiau.
Tad žiūrėdamas šį filmą turėjau vienintelę pramogą skaičiuoti, iš kiek anksčiau pasirodžiusių filmų čia buvo pasiskolinta idėjų. Suskaičiavau trylika, bet ir tai, jaučiu, dar maža dalis to, nes „Nesijaudink, brangioji“ tiesiog atrodo kaip koks ne itin gerai pateiktas daugelio filmų „copy/paste“.
Tad jeigu matėte kokį nors „Trumano šou“, „Suburbikoną“ ar visai neseniai rodytą „Antebellum: Išrinktoji“, tai galima jau sakyti, kad nieko neprarasite nepasižiūrėję šio antrojo režisūrinio Olivios Wilde darbo.
Kitu svarbiu niuansu, kuris labai paveikė peržiūrą, tapo monotonija ir užsitęsęs veiksmas, kuris, jeigu atvirai, sukėlė nemenką nuobodulio jausmą. Čia aš kalbu apie pirmą filmo pusę, kurioje beveik niekas nevyksta, tik yra pateikiama labai jau steriliai atrodanti personažų ekspozicija. Kita pusė sukelia šiokią tokią intrigą ir netgi kai kuriais momentais buvo galima jausti visai neblogą įtampą, bet viskas sudūžta į šipulius, kai paaiškėja tikroji viso to eksperimento priežastis.
Neatskleisiu aš to, kas buvo parodyta, bet šiuolaikinės tendencijos ir tam tikra socialinė žinutė buvo pristatyta labai agresyviu bei elementariai neskaniu būdu. Todėl, sulaukus tokio paaiškinimo, norėjosi tiesiog išeiti iš salės, nes banaliau ir nesugalvosi.
Kai kurie personažai juostoje neblogi. Aišku, labiausiai iš jų išsiskyrė Elis bei projekto „Pergalė“ vadovas Frenkas, kuriuos tam tikromis vietomis buvo įdomu stebėti, nes tiesiog buvo smalsu sužinoti, kaip gi rutuliosis tolimesnis jų likimas. Bet, kaip jau rašiau, pabaiga pribloškė savo primityvumu, kas galutinai sužlugdė neblogą potencialą turinčią idėją.
O galėjo scenaristai tikrai sugalvoti ką nors gudresnio, tada ir visas iki šiol parodytas nesąmoningas siužetas įgautų visai kitokių spalvų bei, galbūt, netgi pataisytų bendrą padėtį.
Tad nedaugžodžiaudamas pasakysiu, jog filmas savo siužetu atrodo išties klaikiai. Ir viskas dėl scenaristų, kurie nusprendė pasiskolinti iš kitų filmų idėjas. Pridėjo tik kreivą bei nuobodų jų įgyvendinimą. O socialinės žinutės mes matėme daug, todėl agresyvus jos įbrukimas žiūrovui tik sumenkino šios juostos meninę vertę. Taip pat man tai vienas didesnių šių metų nusivylimų.
Techninė juostos pusė
Jeigu galėčiau apibūdinti šį filmą, tai jis būtų kaip koks kakutis, įvyniotas į labai blizgantį bei gundančiai atrodantį popierėlį. Kodėl? Viskas šiuo atveju paprasta. Produkcijos dizainas ir meninis apipavidalinimas čia aukščiausio lygio.
Vien ko vertos dekoracijos ir 1950-ųjų ekrane perteikta atmosfera, o ką kalbėti apie meninius sprendimus, kostiumus, šukuosenas, grimą ir, aišku, fantastišką kameros darbą, kuriuo buvo neįmanoma nesižavėti. Dar filmui pliusą suteikė fantastiškas garso takelis, kurio muzikinės kompozicijos tiesiog sukeldavo šiurpą ir tuo pačiu leido mėgautis kiekvienu jų akordu.
Vaizdo montažas – silpniausia techninės filmo pusės dalis, o garso montažas stiprus ir sugebantis sukelti įtampą. Gaila, kad jos buvo mažai, bet bent jau tai neleido užmigti stebint sausai vystomą siužetą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Manau, kad daug damų eis žiūrėti šį filmą dėl vieno geidžiamiausių šių dienų muzikos atlikėjo Harry‘io Styleso, į kurio koncertą ir pats ruošiuosi vykti kitais metais. Ir kaip aktorius jis tikrai pasirodė pagirtinai, nors ir ne taip ryškiai, kaip galėjo.
Užtat dėl ko aš laukiau šios juostos, tai, aišku, dėl talentingos ir stulbinančios Florence Pugh, be kurios šis filmas, manau, būtų dar prastesnis. Jos vaidyba buvo nepriekaištinga, o jos išreikštos natūralios emocijos tiesiog tryško iš visų pusių, dėl ko jos personažas ir gavosi toks gyvas.
Dar pagirti reikia Chrisą Pine‘ą, kuris šioje juostoje gavo kelis gerus momentus pasireikšti bei pademonstruoti savo vaidybinius sugebėjimus. Pati Olivia Wilde ir kiti antraplaniai aktoriai buvo blankūs ir kartu tiesiog neįdomūs.
Verdiktas
„Nesijaudink, brangioji“ – blankus vystomu ir ne vieną kartą jau matytu siužetu, nuobodus dėl bendros monotonijos, neįdomus savo atskleista paslaptimi ir tiesiog scenariškai nuviliantis antrasis režisūrinis Olivios Wilde projektas, kurio didžiausiu privalumu tampa jo nepriekaištinga bei akis kerinti išorė, idealiai pavaizduotas 1950-ųjų JAV uždaros bendruomenės laikotarpis bei fantastiškas dieviškosios Florence Pugh vaidybinis šou.
Filmo anonsas: