Apie ką mes čia…
Gyvendama atokiame name miško glūdumoje ir auginanti dvynukus Nolaną ir Samuelį, mama visais įmanomais būdais bando apsaugoti juos nuo žiauraus likimo, kuris ištiko visą pasaulį. Tačiau su laiku Nolanas pradeda abejoti mamos pasakojimais apie visa naikinantį blogį, kuris juos palies, jeigu jie paliks namus. Ir tos abejonės brolius priveda prie dilemos – pasikliauti savo nuojauta ir patiems ištirti tiesą, ar visgi pasitikėti mama bei jos paranoišku išgyvenimo instinktu.
Kūrinio turinys
Taigi, turime dar vieną kokybišką, ir, mano nuomone, labai taiklų išgyvenimo temos projektą postapokaliptinio pasaulio rėmuose. Tad lygiai taip pat kaip ir jau paminėtas hitas „Tylos zona“, šis filmas sugeba sukelti nemenką įtampos dozę, o kas svarbiausia, priverčia visos peržiūros metu jausti savotišką intrigą vien dėl to, jog iki galo nėra aišku, kas slepiasi miške ir ar pavojus yra tikras.
Taip, suprantu, jog tokia koncepcija nėra jokia nauja, tačiau yra vienas esminis šio filmo aspektas – jis sugeba sudominti tiek savo siužetiniu dramatizmu, tiek ir šiurpą sukeliančia atmosfera, be kurios, tiesą pasakius, nebūtų taip nejauku. O ir pristatyti išties gerai veikiantį ir kruopščiai žanrą atstovaujantį projektą nėra taip lengva. Ir su šia užduotimi Alexandre’as Aja mano nuomone susidorojo tiesiog puikiai, nes jis sugebėjo paimti viską, kas geriausia iš jau sukurtų pasakojimų, bet tuo pačiu įnešti kai kuriuos pakeitimus.
Be intriguojančios idėjos ir aišku gerai sukalto saspenso siužete, Alexandre’as Aja dovanoja dar ir kelias labai rimtas, netgi biblijinį motyvą turinčias temas, kurios yra susijusios su hiperbolizuota globa ir fanatišku atsidavimu. Bent jau taip gali pasirodyti pirmoje filmo pusėje, kur filmas meistriškai pakeičia savo kryptį po vieno konkretaus įvyko. Taip, filmas žongliruoja keliais žanrais, pradedant trileriu ir siaubu, o užbaigia kai kuriais fantastiniams projektams būdingais elementais. Toks žanrų kokteilis leidžia ne tik geriau įsigilinti į temą bei pateiktą problematiką, bet tuo pačiu sukurti labai patrauklų siužetinį pamatą gvildenamai istorijai.
Filme nėra daug personažų apart motinos su vaikais, bet ir tas negausus antraplanių veikėjų būrys sugebėjo įnešti į šią istoriją išties nemenką indėlį. Na, o svarbiausiu koziriu, aišku, tampa dramaturgija, kuri apgaubia pagrindinę trijulę. Jų natūralios emocijos akimirksniu leidžia ne tik jais patikėti, bet dar ir sąlyginai susitapatinti. Visgi situacijos juostoje buvo pristatytos pakankamai tikroviškai ir su mintimi, ką gi mes darytume, jeigu būtume jų vietoje.
Visumoje, nes laikausi tradicijų ir rašau be jokių „spoilerių“, galiu teigti, jog „Niekada nepaleisk“ yra kokybišku filmu ir taikliai temą perteikusiu darbu, už kurį žinoma reikia padėkoti Alexandre’ui Aja. Be jo, juosta tikriausiai neturėtų tokio kraupaus, bet kartu įtemptai atrodančio pavidalo. Ir asmeniškai man, čia kol kas antras geriausias jo karjeros darbas tiesiai po šiurpaus siaubo klasikos „Ir kalnai turi akis“ perdirbinio.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis gera vien dėl to, jog veiksmas vyksta konkrečioje teritorijoje, dėl ko tiek meninis apipavidalinimas, tiek ir produkcijos dizainas tą kuo puikiausiai išnaudojo. O atsižvelgus į ganėtinai kuklų tokio tipo kinui 20 milijonų biudžetą, reginys gavosi išties pagirtinas.
Nemanau, ar verta daugžodžiauti apie kameros darbą, vaizdo montažą ir nejaukią atmosferą ekrane sukūrusį garso takelį, nes čia jau viskas buvo pateikta pagal standartinę siaubo trileriams būdingą schemą. Tvarkingai, kokybiškai, ir kas svarbiausia, įtikinamai, bet be jokių naujoviškai atrodančių techninių sprendimų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Retai pastaruoju metu kino ekranuose šmėžuojanti „Oskaro“ laureatė Halle Berry šiame filme parodė visą savo aktorinį potencialą ir suvaidino vieną geresnių vaidmenų per pastarąjį dešimtmetį, tad nepatikėti jos įkūnytu mamos personažu yra tiesiog neįmanoma.
Patiko man ir jos ekraninius sūnus suvaidinę Anthony’is B. Jenkinsas su Percy’iu Daggsu, kurie taip pat labai natūraliai įsiliejo į filme pristatytą išgyvenimo istoriją. Antrame plane žiūrovai gali pamatyti dar Stephanie Lavigne, Williamą Catlettą, Christin Park ir Matthew Keviną Andersoną.
Verdiktas
„Niekada nepaleisk“ – kaip ir ankstesni Alexandre’o Aja surežisuoti projektai, taip ir šis sugeba prikaustyti dėmesį ne vien dėl kraupios bei įtampoje laikančios istorijos, bet ir dėl išties nejaukiai atrodančių techninių elementų, netikėtumų ir žvalaus pasakojimo tempo. O čia dar prie viso to prisideda nuostabi aktorės Halles Berry vaidyba ir šiuo metu itin populiarios postapokaliptinės temos braižas, kuris prilygsta geriausiems žanro atstovams su „Tylos zona“ priešaky.