Ir štai, praėjus keleriems metams nuo „Vikingo“, Robertas Eggersas sugrįžta į kino ekranus su ypatingu darbu – asmenine legendinio 1922 metų vokiečių nebylaus kino šedevro „Nosferatu. Siaubo simfonija“ vizija. O ar šis jo sumanymas pavyko? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
1838 metais Vokietijos mieste Visborge gyvenančių Elenos ir Tomo Haterių gyvenimas kardinaliai pasikeičia, kai dirbančiam nekilnojamo turto makleriu Tomui pasitaiko unikali karjeros galimybė. Jis gauna pasiūlymą parduoti seniai apleistą Visborgo pilį paslaptingam Transilvanijoje gyvenančiam grafui Orlakui. Taip prasideda didžiausias Haterių košmaras, kuris gali kainuoti jiems ne tik gerbuvį, bet ir gyvybę.
Kūrinio turinys
Kaip ir pridera tikram sinefilui, klasikinį 1922 metų režisieriaus F. W. Murnau kino šedevrą buvau žiūrėjęs ne vieną kartą namie, o taip pat ir įvertinęs jį didžiajame ekrane, nes manau, jog tai ne tik vienas unikaliausių savo laikotarpio žanro atstovų, bet ir vienas šiurpiausių mano kada nors matytų filmų. Žinoma, pati idėja nėra originali, o labiau gudri, nes jeigu taip atvirai, „Nosferatu. Siaubo simfonija“ yra akivaizdi 1897 metų Bramo Stokerio knygos „Drakula“ interpretacija.
Kita vertus, toks kūrybinis žingsnis pavertė patį pasakojimą į išties stulbinantį rezultatą, kuris iki šiol yra laikomas vienu iš pačių ryškiausių ir siaubo žanrui rimtus pamatus padėjusių filmų kino istorijoje.
Aišku, vien 1922 metų versija niekas neapsiribojo, nes jau 1979 metais legendinis vokiečių kino kūrėjas Werneras Herzogas pristatė mažiau gotikinę, bet labiau išplėstą istoriją filme „Vampyras Nosferatu“, o praėjus 9 metams, italai pasismagino pristatydami neakivaizdų minėto filmo tęsinį „Vampyras Venecijoje“. Kartu, 2000 metais pasirodė pseudorealistiškas biografiniais motyvais įkvėptas projektas „Vampyro šešėlis“, kuris iš pakankamai įdomios perspektyvos leido pažvelgti į originalaus „Nosferatu“ kūrybinį procesą ir jame vyraujančią atmosferą su tragiškais įvykiais. Jau nekalbu apie kitus vampyrų temą gvildenančius projektus, kurių gal ir nebūtų, jeigu ne milžiniška F.W. Murnau šedevro įtaka populiarioje kultūroje.
Tad kai tik sužinojau, jog sekančiu Roberto Eggerso filmu taps būtent „Nosferatu“, kažkiek sunerimau, nes kaip ne kaip, šis kino kūrėjas iki šiol pasižymėjo originaliais darbais, o čia visiškai netikėtai nusprendė padaryti nuosavą legendinio filmo perdirbinį. Negi žmogaus kūrybinė gyslelė užsikimšo? Nors, kita vertus, o kas galėtų tapti geresniu kandidatu perdirbant šį klasikinį kino stebuklą? Tad sukandęs dantis laukiau ir tikėjausi geriausio rezultato. Ir galiu iš karto pasakyti, jog Robertas Eggersas ir šįkart nenuvylė, padovanodamas kino ekranams unikalų, šiurpų, estetiškai tobulą gotikinį reginį.
Pats siužetas kaip ir pirmtake, taip ir čia, yra be galo glaudžiai susijęs su „Drakula“, bet tuo pačiu, filmas šiame plane turi kelis privalumus, kuriuos į pasakojimo visumą įtraukė pats režisierius. O jais tampa simboliai bei tam tikros literatūrinio pobūdžio metaforos, kurios tampa neatsiejamu kiekvieno Roberto Eggerso kuruoto projekto dalimi. Dėl ko jo „Nosferatu“ žiūrisi ne tik įtemptai, įtraukiančiai, bet tuo pačiu dar ir šviežiai. Žinoma, „spoilerių“ nebus, todėl apie siužeto ypatumus pratylėsiu.
Kas dar čia svarbu, tai siaubas. Filmas yra lygiai toks pats baisus kaip ir originalas, bet dėka šiuolaikinių kino technikų, siaubo elementai su gudriai įpaišytas „siaubo šokliais“ priešaky leidžia patirti tikrą košmarą kino salėje. Žinoma, su ta sąlyga, jeigu žiūrovas mėgsta gotikinio tipo žanro atstovus, nes būtent šis atmosferiškas filmo bruožas ir tampa svarbiausiu gąsdinimo įrankiu.
Dramaturgija filme irgi atlieka svarbų vaidmenį, nes kitaip būtų sunku įsijausti į šią istoriją. Todėl veikėjai, kurių čia turime ne vieną, atsiskleidžia kaip siužetiškai gerai išdirbtos asmenybės, kurias galima suprasti arba pajusti joms labai skirtingus jausmus nuo simpatijos iki neapykantos. Bet aišku, esminiu triumfu tampa grafo Orlako įvaizdis bei jo siužetinė arka. Tai be galo šiurpus, bet kartu ir savo makabriškomis manieromis žavus veikėjas. Veikėjas, kurį žiūrovai ilgai prisimins išėjus iš kino salės.
Tai tiek, nes mano užduotimi buvo glaustai pristatyti naują „Nosferatu“, kurį tiesiog privaloma žiūrėti dideliame kino ekrane. Na, o man, tai vienas geriausių visų laikų filmų apie vampyrus, kuris savo genialumu ir estetika prilygsta originalui.
Techninė juostos pusė
Žvelgiant į šį Roberto Eggerso filmą iš techninės perspektyvos – šedevras. Tiesiog stulbinančiai atrodo produkcijos dizainas su gotikiniais meninio apipavidalinimo bruožais, pradedant kruopščiu darbu ties kostiumais, dekoracijomis ir baigiant tikrovišku grimu su rodomam ekrane laikotarpiui būdingomis šukuosenomis. O koks vaizdo montažas... Jis pasakiškas vien dėl tos gracijos, senoviniam kinui būdingų bruožų ir tuo pačiu savotiškos duoklės 1922 metų projektui.
Be abejo, neužmirštamas lieka ir kameros darbas dėl kruopštumu alsuojančių kadrų, simetrijos ir įtampos kūrimo ekrane. Muzika filme irgi nepriekaištinga, o dėka jos sukurta šiurpi bei kartu nejaukiai makabriška atmosfera pavertė šį pasakojimą į tikrą žanro grynuolį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienu iš geriausių šios juostos reklaminės kampanijos sprendimų mano akimis tapo grafo Orlako, kurį suvaidino Billas Skarsgardas, tiesioginis pristatymas. Iki pat filmo premjeros niekas nežinojo, kaip jis atrodo ir ši intriga tapo vienu iš didžiausių „Nosferatu“ kozirių. Ir kai tik pamačiau jį ekrane, patyriau savotišką pasitenkinimą, bet tuo pačiu ir šiurpą. Dabar net nežinau, ar klounas Penivaisas iš „Tas“ ekranizacijos, ar Orlokas yra geriausiu jo pasirodymu kine.
Nepastebėtais neliko ir Johnny’io Deppo dukra Lily-Rose Deppa, Aaronas Tayloras-Johnsonas, Nicholas Houltas ir Willemas Dafoe, kurie irgi suvaidino jiems patikėtus vaidmenis įtikinamai. Be to, filme dar galima pamatyti Ralphą Inesoną, Emmą Corin ir Simoną McBurney’į.
Verdiktas
„Nosferatu“ – vienas geriausių visų laikų vampyrų temą gvildenančių projektų, vienas geriausių visų laikų gotikinio stiliaus pasakojimų ir vienas geriausių visų laikų kino perdirbinių. O didžiausiais šios juostos privalumais tampa estetiška techninė dalis, baisiai nejauki atmosfera, preciziška visame kame režisūra ir geras aktorių kolektyvas su stulbinančiu Billo Skarsgardo pasirodymu šiurpaus grafo Orlako vaidmenyje.