Apie ką mes čia…
Artėjant Antrajam pasauliniam karui, kuris neišvengiamai palies ir Lietuvą, vienas Kauno geografijos profesorių Feliksas Gruodis pasiūlo vyriausybei itin slidžią, bet tuo pačiu genialią idėją – sukurti atsarginę Lietuvą tolimoje Afrikoje ir tokiu būdu išgelbėti šalį nuo visiško žlugimo. Tačiau yra vienas bet... Į profesorių žiūrima kaip į kokį beprotį, kuris gyvena ne tik svajonių pasaulyje, bet dar ir netiki šalies kariuomene, kuri yra pasiryžusi ginti valdas bet kokia kaina.
Kūrinio turinys
Iš karto noriu atsiprašyti, jog taip vėlavau su šio filmo apžvalga. Bet kažkaip po karantino nesinorėjo pirmą dieną bėgti į kiną, o dar ir vasara atėjo, jog tiesiog atsirado didelis noras pasidžiaugti saulės spinduliais, poilsiaujant gamtos apsuptoje tėvų sodyboje. Tai čia šioks toks pasiteisinimas, nes kaip žinote, visuomet skubu tą pačią dieną pasižiūrėti naujausias kino premjeras, norėdamas su Jumis pasidalinti savo įspūdžiais.
Būtent „Nova Lituania“ ir tapo ta kino premjera, kuri ir atidarė Lietuvos kino teatrus pasibaigus vyriausybės įvestam karantinui dėl to nelemto Covid-19. Ir, sakyčiau, jog kūrėjai bei kino teatrai neprašovė su tokia premjera, nes tai mano nuomone išties dėmesio vertas projektas, kurį privalo pamatyti kiekvienas Lietuvą mylintis žmogus.
Daug pasakoti apie siužetą ir jo sprendimus aš nesiruošiu, nes tame ir yra visas šios kukliai atrodančios, bet be galo įdomiai papasakotos istorijos cinkelis. Bet paminėsiu tai, dėl ko šis filmas yra vertas peržiūros. O tai yra pati idėja, kuri priverčia susimąstyti apie tai, kaip tais laikais, kuriais ir vyksta siužetinės linijos veiksmas, elgtumėmės mes, Lietuvos piliečiai, atsidūrę tokioje pačioje aklavietėje kaip ir pagrindiniai filmo personažai. Būtent žmonės ir jų veiksmai leidžia pasinerti į šios satyrinės, šiek tiek sarkastiškos ir nemažai ironijos turinčios juostos vidų bei per savo prizmę suvokti situaciją, kuri buvo nepalanki Lietuvai ir joje gyvenantiems piliečiams.
Kas yra žavu, jog filmo eigoje mums lemta yra susipažinti su įvairiausių visuomenės sričių veikėjais, pradedant vyriausybės atstovais, inteligentijai atstovaujančiais asmenimis, disciplinos besilaikančiais kariškiais ir aišku eiliniais šalies gyventojais. Kiekvienas iš mano paminėtų asmenų per savo išgyvenimus bei situacijas, su kuriomis jiems teko susidurti, puikiai pavaizdavo požiūrį į artėjančią grėsmę iš Rusijos ir Vokietijos pusių. Tai yra simboliška, nes priklausomai nuo žmogaus išprusimo ir jo asmeninio ego, filme pavaizduota situacija žiūrisi kas kart skirtingai. Tiesa, šiuo atveju aišku reikia būti bent jau minimaliai susipažinusiam su šalies istorija, tam tikrais įvykiais ir epocha, kurioje ir vyksta veiksmas.
Filme pasirodę personažai irgi yra vienu iš šios istorijos kozirių, nes seniai nemačiau lietuviškame kine taip gerai išdirbtų veikėjų, kuriais tiki ir juos supranti. Ypatingai, jeigu kalbėtume apie profesorių Feliksą Gruodį ir šalies premjerą, kuriems pavyko sukurti itin ryškų bei be galo racionaliai mąstantį duetą. Kiti veikėjai buvo pristatyti labiau iš karikatūrinės prizmės, bet tai nekeičia to fakto, jog ir jie atliko pakankamai svarbias funkcijas šio pasakojimo eigoje.
Apibendrinus visa tai, ką mums šiame filme pateikė režisierius Karolis Kaupinis, galėčiau ne tik pagirti jį su debiutu, bet dar ir pasidžiaugti, jog pagaliau Lietuvoje užaugo ta kino režisierių karta, kurios filmai nepatenka į kažkokius pasenusius rėmus ir juos žiūrint jauti malonumą, o ne nusivylimą. Tad prie tokių stiprių ir įdomių pastarųjų metų debiutų kaip „Čia buvo Saša“, „Išgyventi vasara“ ir „Gimtinė“ drąsiai galima prirašyti ir juostą „Nova Lituania“, kurios režisieriaus naujo darbo lauksiu su nekantrumu.
Techninė juostos pusė
Iš techninių filmo aspektų, pagirčiau sprendimą pateikti šios juostos istoriją nespalvotame formate. Toks žingsnis pridavė filmui retro stiliaus, o tuo pačiu, užglaistė kai kuriuos minusus, kurie nelabai žiūrėtųsi spalvotame variante. Taip pat, patiko man ir pats montavimo būdas, lyg žiūrėtum kokį nors dokumentinio pobūdžio bei tuo pačiu klasikinį braižą turintį filmą. Kameros darbas, garso takelis ir meninis apipavidalinimas netrikdė, kas irgi nusipelno papildomo balo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau buvau rašęs, didžiausią įspūdį šiame filme paliko man profesorius ir premjeras, todėl ir paminėsiu šių personažų atlikėjus, kurie mano nuomone ne tik, kad nustelbė visus savo kolegas, bet dar ir pademonstravo vieną solidžiausių vaidybų lietuviškame kine per daugelį metų. Ir kas maloniausia, jog ekrane matėsi, kaip šie du žmonės mėgavosi savo daromu darbu. O kalbu aišku apie Aleksą Kazanavičių ir Vaidotą Martinaitį, kuriems dar kartą reiškiu padėką už jų vaidybą. Tai puikus pavyzdys, kaip ir turi atrodyti įtikinami aktorių pasirodymai kine, atsiribojant nuo teatrališkumo, kuris taip dažnai yra paplitęs lietuviškuose filmuose.
Verdiktas
„Nova Lituania“ – pagirtinas, nestandartiškai pateiktas ir įtraukiantis satyrinis pasakojimas, kuris ne tik leidžia susimąstyti apie liūdnus mūsų šalies istorinius įvykius, kurie ilgiems metams atėmė iš žmonių laisvės jausmą, bet ir pasidžiaugti, jog naujoji Lietuvos režisierių karta turi be galo didelį potencialą, kuris su kiekvienais metais tik auga. Ir šis filmas dėka Karolio Kaupinio įdėto darbo yra puikiu to augimo pavyzdžiu.