Apie ką mes čia...
Gyvenanti atokų bei ramų gyvenimą, amazonių princesė Diana svajoja tapti nuožmia kovotoja, kaip jos teta ir amazonių generolė Antiopė. Ji ryžtasi sekti savo tetos ir kitų karingų moterų pavyzdžiu bei uoliai treniruotis kartu su jomis, kad galėtų ateityje stoti į kovą su blogiu. Vieną gražią dieną iš giedro dangaus nukrenta karinis lėktuvas su pilotu, kuris papasakoja siaubingą tiesą apie kruviną ir milijonus žmonių pražudžiusį karą. Dianai nelieka nieko kito, kaip vykti su juo į frontą ir susiremti su paniką visame pasaulyje sėjančiu priešu...
Kūrinio turinys
Prieš metus kino ekranuose pasirodžius Zacko Snyderio režisuotam komiksiniam epui „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“, daugelis kino kritikų, eiliniai žiūrovai ir kai kurie komiksų gerbėjai išpylė neapykantos kupinus pamazgų kibirus savo internetinėse apžvalgose sumenkinant šią juostą dėl itin nuobodaus veiksmo, tamsaus ir niūriai atrodančio siužeto bei sunkiai paaiškinamų personažų veiksmų. Tačiau visi vienbalsiai pripažino, jog geriausiu filmo momentu tapo Dianos Prince (Nuostabiosios moters) pateikimas. Todėl nenuostabu, jog šio filmo laukė milijonai personažo gerbėjų visame pasaulyje.
Asmeniškai man, filmo „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ režisieriaus versija paliko didelį įspūdį, todėl išskirti Dianą kaip vienintelį ar vieną iš keleto juostos pliusų tikrai negalėjau, nors personažas išties buvo vertas dėmesio. Svarbiausia nepamiršti paprastos taisyklės apie tai, jog dažnai taip būna su antraplaniais herojais, kurie filmuose sugeba užgožti pagrindinius veikėjus.
Bet tai nereiškia, jog jie galėtų patys ištempti visą filmą. Ir kaip puikų pavyzdį galima pateikti filmą „Pakalikai“.
Šie geltoni herojai nuostabiai žiūrisi abejose „Bjauriojo Aš“ dalyse, tačiau soliniame filme jie tiesiog atrodo nuobodžiai, neįdomiai ir netgi galima būtų pasakyti – nuvalkiotai. Todėl nors ir po gero pasirodymo Zacko Snyderio filme, skeptiškai žiūrėjau į solinį projektą apie amazonių princesę Dianą, kuris iš pirmųjų anonsų atrodė ganėtinai pigiai, neįdomiai ir netgi pernelyg vaikiškai.
Tačiau pasižiūrėjus jį kine, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tokio galingo filmo su labai stipria istorija tikrai nesitikėjau.
Stipriausiu šio filmo scenarijaus pliusu tampa nuosekli pasakojimo struktūra. Filmas prasideda dabartiniais laikais, jau po to, kai Diana buvo susitikusi su Briusu Veinu ir pamačiusi Supermeno galias bei jo mirtį.
Todėl, norėdama adekvačiai pateikti praeities įvykius, režisierė Patty Jenkins pasinaudojo senu geru prisiminimo principu, kuris suteikė siužetinei linijai sodrumo, bet kartu paveikė emocionaliai, sukeldamas sentimentų bangas tiek pačiai pagrindinei juostos herojei, tiek ir gerbėjams, kurie yra puikiai susipažinę su šios „DC“ komiksų herojės ištakomis.
Filmo veiksmas vyksta keturiose vietose – amazonių karalystėje Temiskiroje, Londone, kruvinai atrodančiame karo lauke ir vokiečių karinėje bazėje. Kiekvienoje iš paminėtų vietovių Diana pateikiama vis iš naujos perspektyvos, o tai išties džiugina.
Pačioje pradžioje tai kukli ir nedrąsi mergina, kurioje slypi galia, tačiau filmui einant į pabaigą, ekrane pasirodo nenugalimas ir kupinas ryžto kovotojas, prieš kurį bejėgiai net ir galingiausi Olimpo Dievai. Vienas malonumas stebėti jos transformaciją po kiekvieno iš nuožmiai atrodančių mūšių, kurie jai suteikia ne vien jėgos ar patirties kovos lauke, bet ir leidžia suprasti daug svarbesnius dalykus kaip žmogaus prigimtis.
Be Dianos, filme nemažai dėmesio gauna ir antraplaniai herojai, kurie, žinoma, nublanksta prieš amazonių princesės grožį ir charizmą, tačiau sugeba išsiskirti iš minios. Tokiais herojais tampa daktarė „Nuodas“, pamišęs dėl valdžios vokiečių generolas Liudendorfas, kapitonas Styvas Trevoras ir Dianos teta, amazonių generolė Antiopė.
Visi jie atliko itin svarbius vaidmenis leidžiant Dianai augti kaip personažui viso filmo metu. Būtent jų dėka susiformavo Dianos charakteris ir ji tapo tuo, ką galėjome matyti praeitų metų Zacko Snyderio filme. Ir čia aš dar nekalbu apie pagrindinį visos šios juostos blogietį, kuris galutinai transformavo ją į tikrąją deivę. Labai geras antagonistas, kuris visos juostos metu pateikiamas kaip puiki metafora blogiui, besiremiant visiems žinoma graikų mitologija.
Žinoma, be gerai parašytos istorijos ir sklandžiai vystomos siužetinės linijos, kurioje personažai meistriškai atsiskleidžia, gauname beprotiškai atrodantį ir kvapą gniaužiantį veiksmą. Kiekviena kova filme atrodo taip idealiai, jog net sunku jas sulyginti su kokiu nors komiksais paremtu filmu.
Ankstesni „DC“ komiksais paremti filmai, kaip „Žaliasis žibintas“, „Žmogus iš plieno“, „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ ir „Savižudžių būrys“, kuriuose irgi netrūko daug veiksmo ir epinių batalijų, neprilygsta „Nuostabiosios moters“ kokybei. Būtent kokybei ir racionaliam veiksmo scenų pateikimui. O ką kalbėti apie „Marvel“, kurie jau kelis metus iš eilės štampuoja beveik vienodai atrodantį veiksmą turinčius filmus.
Ir nors man patinka „Marvel“ studijos filmai, bet daugelis iš jų nusileidžia šiam puikiam reginiui, kuris atkeliavo iš studijos „Warner Bros.“.
Didžiuliu pliusu tampa dar ir tai, jog pats veiksmas pateikiamas Pirmojo pasaulinio karo metais, todėl efektas bendrai istorijai yra dar didesnis. Ir nors režisierės Patty Jenkins filmas kai kuriais momentais labai priminė 2011 metų studijos „Marvel“ projektą „Kapitonas Amerika: Pirmasis keršytojas“, jis savo kokybe ir įtraukiančiu siužetu kelis kartus lenkia paminėtą filmą. Tiesiog čia viskas yra gerai išdirbta nuo pradžios iki galo.
Skirtingai nei kiti „DC“ komiksais paremti filmai, „Nuostabioji moteris“ turi nemažai humoro. Ir, žinokite, tai nėra nuvalkiotas humoras, o ganėtinai taikliai prie rodomų scenų pritaikytas humoras, kuriame galima įžvelgti tam tikrą feministinę ideologiją, o taip pat momentais pajusti seksistinę įtampą, kurią sudaro vyrišką lytį pašiepiantys stereotipiniai juokeliai.
Ir jie tokie taiklūs, jog neįmanoma nesijuokti. Ypač, kai kalba eina apie mužikus, kuriems moteris – tai neturinti balso ištikima tarnaitė.
Užbaigiant apžvalgą, nes tikrai nenoriu atskleisti viso šio filmo grožio, galiu pasakyti, jog tai ne tik geriausias naujai sukurtos „DC“ visatos projektas, vienas geriausių visų laikų komiksais paremtų filmų, bet ir vienas įspūdingiausių šių metų kino projektų, kurį su malonumu norėsis peržiūrėti ne vieną kartą. Tikėkimės, jog lapkritį kino ekranuose pasirodysianti juosta „Teisingumo lyga“ irgi bus tokia pat žvali ir nutrūktgalviškai žavi, kaip ir šis filmas apie Dianos Prince kilmę, kurią sukūrė pirmoji kino istorijoje komiksą ekranizavusį moteris režisierė.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai šiame filme tokie pat geri, kaip ir scenarijus, todėl beveik kiekvienoje scenoje, kuri buvo kurta padedant CGI technologijos, galima pamatyti itin natūraliai atrodančius vaizdus. Didelį įspūdį palieka kruopštus žvilgsnis į amazonių karalystę Temiskirą, kuri atrodo lyg rojus žmogaus akims. Taip pat pats Londonas ir, žinoma, karo frontas sukelia nuostabą dėl autentiškumo atkūrimo dėka kompiuterinės grafikos, kurią ne taip lengva pastebėti.
Herojų kostiumai ekrane sudaro labai tikroviškai atrodantį XX a. pradžios vaizdą, todėl nenustebtume, jeigu šio filmo rūbų dizaineriai kitais metais gautų „Oskaro“ nominaciją dėl atsakingai atlikto darbo suteikiant filmui istorinio autentiškumo. Herojų grimas irgi vertas dėmesio. Vien ko verta daktarė „Nuodas“ ar fronte kariaujantys vyrai. Taip pat ir didžiulės dekoracijos – lėktuvai, tankai, pastatai – atrodo nepriekaištingai.
Kameros darbas - dieviškas. Ir šiuo atveju nehiperbolizuoju nieko. Tikrai, operatorius Matthew Jensenas puikiai save reabilitavo po niekingai atrodančio „Fantastiško ketverto“ perdirbinio, suteikdamas kiekvienam personažui asmeniškumo. Veiksmo scenose kameros darbas atliktas preciziškai, todėl bežiūrint itin galingai atrodančias batalijas galima pasijusti lyg pačiame įvykių epicentre.
Nuostabus jausmas, kai ekrane vykstantis chaosas įtraukia taip, jog pasijunti viso to dalyviu. Žinoma, atmetus veiksmo scenas ir herojus, filmą puošia dar ir įspūdingi panoraminiai vaizdai, kurie leidžia susipažinti su dviem skirtingais pasauliais – Dianos ir kapitono Styvo.
Pamačius Temiskirą, iš karto norisi keliauti į šiltus kraštus, į kokį nors rojų žemėje, kaip Maldyvai ar Seišeliai.
Muzikinė filmo palyda irgi nenuvilia, bet čia nieko keisto. Jau filme „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ galima buvo girdėti teminę ir pagrindinę „Nuostabiosios moters“ filmo melodiją, kuri labiausiai ir įsiminė iš paminėtos Zacko Snyderio sukurtos juostos. Be firminės kompozicijos, filme taip pat nemažai ir kitų, epiškų ir netgi puikiai prie rodomų scenų priderintų melodijų, kurios visam filmui suteikia neišdildomą epiškumo jausmą.
Garso montažas tobulas kiekvienoje veiksmo scenoje. Vaizdo montažas irgi puikus. Istorija taip sklandžiai, neužtęstai, įdomiai ir patraukliai sudėliota, jog be šansų pajusti nuobodulį. Nebent tą patirti galima atėjus po sunkios darbo dienos į kino salę, bet čia jau būtų žiūrovo kaltė, o ne filmo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie aktorius, prisiminiau prieš keletą metų ilgas diskusijas internete apie tai, kaip modelis ir aktorė Gal Gadot netinka šiam personažui, nes ji paprasčiausiai neturi didelės krūtinės ir riesto užpakaliuko. Tačiau tik jai pasirodžius Zacko Snyderio filme, visi skeptikai kaip mat nutilo. Ir buvo dėl ko.
Soliniame filme apie Dianos Prince kilmę, Gal Gadot ne tik pademonstravo savo puikią fizinę formą, bet dar ir visai gerai atliko šią rolę. Kiekvienoje šios juostos scenoje matėsi aktorės atsidavimas šiam personažui, todėl gautas rezultatas ekrane viršijo visus įmanomus lūkesčius. Tenka pripažinti, kituose filmuose jai ne itin gerai sekėsi vaidinti.
Iš „Žvaigždžių kelio“ frančizės visiems puikiai pažįstamas aktorius Chrisas Pine‘as irgi nepasišiūkšlino. Jis įdomiai, emocionaliai ir labai drąsiai atliko kapitono Styvo Trevoro vaidmenį, tačiau kaip bebūtų gaila, jo akyse nesimatė didelio susižavėjimo Diana, kuriai jo suvaidintas personažas jautė didelę simpatiją ir puoselėjo labai šiltus jausmus. Čia būtų vienintelis minusas visame filme.
Antagonistą generolą Erichą Liudendorfą suvaidinęs Danny‘is Houstonas ir jo baisiąją padėjėją daktarę „Nuodas“ atlikusi Elena Anaya atrodė įdomiai. Jiems gal tik šiek tiek pritrūko ekraninio laiko, tačiau iš kitos pusės, toks paslapties šydas, kuris gaubė jų personas, buvo vietoje ir laiku. Bent jau man smagu stebėti ne iki galo atskleistus ir kažkokią paslaptį turinčius veikėjus.
Antraplanius herojus suvaidinę puikūs aktoriai kaip Robin Wright, Lucy Davis, Connie Nielsen ir Davidas Thewlis papuošė filmą vien savo buvimu jame. Ypač pastarasis, kurio vaidyba šioje 150 milijonų dolerių kainavusioje juostoje buvo viena iš geriausių.
Taip pat svorio aktorių kolektyvui pridavė Ewenas Bremneris, kuris plačiai kino mylėtojams žinomas iš savo labai kontraversiško „Bulvės“ vaidmens Danny‘io Boyle‘o režisuotoje „Traukinių žymėjimo“ dilogijoje. Čia jis suvaidino smagų personažą, kur iš visų kitų išsiskyrė savo dainininko talentu.
Kiti aktoriai, kurie nebuvo paminėti, neerzino visos juostos rodymo metu, nors ir nesugebėjo kažkuo nustebinti.
Verdiktas
„Nuostabioji moteris“ – išties nuostabus ir vizualiai pakerintis legendinės komiksų superherojės Dianos Prince pirmasis rimtas kino nuotykis, kuris papuoštas ne tik firminiu „Marvel“ filmų žaismingumu, bet kartu turintis išskirtinį „DC“ filmams būdingą šarmą, todėl toks skirtingų studijų mišinys suveikia kaip tikra bomba.
Juosta stipri dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausiais šio filmo akcentais visgi tampa labai nuodugniai papasakota amazonių princesės istorija, epiški Pirmojo pasaulinio karo fone vykstantys mūšiai ir susidūrimai su galingais priešininkais, kurių didybė užgožia finalinę Betmeno, Supermeno ir Dianos kovą su Lemtimi, o taip pat kokybiški specialieji efektai, gera aktorių vaidyba, sodrus humoras ir, be abejo, firminis garso takelis, dėka kurio galima pajusti per visą kūną bėgančius šiurpuliukus.
Filmo anonsas: