Apie ką mes čia…
Norėdami nušluostyti nosį sovietams ir galiausiai laimėti kosmines lenktynes, amerikiečiai nusprendžia pasiekti mėnulį ir jame išlaipinti pirmą žmogų. O, kad šis įvykis taptų tikra sensacija ne tik šalyje, bet ir visame likusiame pasaulyje, JAV valdžia pasamdo geriausią iš geriausių reklamos agentę Kelę Džouns, kuriai teks gerokai paplušėti ir tuo pačiu susidirbti su itin skeptiškai į tokią strategiją žiūrinčiu šios svarbios misijos vadovu Koulu Deivisu.
Kūrinio turinys
Nuo amerikiečių nusileidimo mėnulyje praėjo lygiai 55 metais, tačiau iki dabar apie tai sklando įvairios sąmokslo teorijos, kad neva viskas buvo surežisuota. Ir šis filmas kaip tik bando pristatyti vieną iš jų, o tuo pačiu pašiepti visus skeptikus, kurie netiki, kad Neilo Armstrongo ištarti žodžiai „Mažas žingsnis žmogui, milžiniškas šuolis žmonijai“ buvo viso labo apgaulė.
Tiesa, filmo siužetas susikoncentruoja ne vien į šią fiktyvią istoriją bei ir jos užkulisius, pradedant reklamos aspektais ir užbaigiant noru viską kontroliuoti pateikiant žmonėms netikrą įrašą, bet ir į ganėtinai keistą, bet tuo pačiu neblogą meilės istoriją. Ir nors didesnę dalį filmo sunku patikėti šiuo jausmu tarp reklamos agentės ir skrydžio vadovo, su laiku viskas normalizuojasi ir jų simpatija vienas kitam atrodo visai įtikinamai. Tad jeigu taip atvirai, visa ši misija buvo net nustumta į antrą planą, nes romantika šiuo atveju dažnai imdavo viršų.
Veikėjai aišku labai šabloniniai. Taip, charizmos jie turėjo, jeigu kalbėti apie Kelę ir Koulą, bet jų tipažas, daromi veiksmai ir asmeninės paslaptys buvo nulaižyti iš kitų panašaus tipo projektų, jog nuspėti kaip gi pasisuks jų likimas, irgi buvo galima. Ir ne, čia aš nepeikiu filmo, tiesiog tokie siužetiniai sprendimai man atrodo visiškai neoriginalūs ir priverčiantys kartais net nuobodžiauti.
Kas dėl humoro, tai jis yra, ir netgi visai neblogai įterptas į šią istoriją, o ir banaliu jį pavadinti irgi negalėčiau. Manau, kad ties komiška juostos puse kūrėjai geriausiai pasidarbavo, nes pasijuokti buvo galima, o ir lengva filmo atmosfera tapo vienu iš patraukliausiu šios juostos kozirių.
Tad apibendrinus, nes nemanau, ar verta daugžodžiauti aptariant šį filmą, pasakysiu, jog tai nėra ypatingas filmas ir jį pasižiūrėti kai bus galimybė galima laisvai namie. Tačiau vienkartinės peržiūros jis tikrai vertas.
Techninė juostos pusė
Geriausias filmo momentais, jeigu kalbėti apie techninę dalį, yra autentiškai rodomam laikotarpiui atrodantys vaizdo intarpai ir pats viso filmo produkcijos dizainas su meninio apipavidalinimo aspektais. Žiūrovas peržiūros metu nukeliamas į 60-uosius su tam laikotarpiui būdinga mada ir žmonių gyvenimo idile. Gražu pasižiūrėti ir tiesiog pasimėgauti tuometinės Amerikos užkulisiais.
Kameros darbas, kai kurie CGI momentai ir vaizdo montažas tvarkoje. Na, o labiausiai iš visko išsiskiria ir puikią atmosferą ekrane sukuria garso takelis. Sakyčiau, kad tokių dainų kaip Arethos Franklin „Moon River“, The Bee Gees „To Love Somebody“, Samo Cooke’io „Nothin’ Can Change This Love“, Bobby’io Woomacko „Fly Me to the Moon“, Eddie’io Floydo „Big Bird“ ar Clarence’o Carterio „Slip Away“ pasirinkimas buvo šūviu į dešimtuką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Channingo Tatumo ir Scarlett Johansson tandemas visai neblogai susižiūrėjo ekrane, nors labai jau didžiulės chemijos tarp šių aktorių nepajutau. Vaidino jie irgi visai įtikinamai, bet vėlgi, Scarlett visais momentais buvo geresnė, nes ji kaip aktorė geresnė nei Channingas. Bet smagu, kad ponas Tatumas stengiasi vaidinti ne vien kvailose komedijose ar veiksmo kine, bet ir rimčiau atrodančiuose projektuose.
Neišnaudotas mano nuomone liko puikusis Woody’is Harrelsonas, kuris ekrane pasirodydavo labai jau epizodiškai. Taip pat filme galima pamatyti Ray’ų Romano, Jimą Rashą, Anną Garcią, Donaldą Elise’ą Watkinsą, Noahą Robbinsą ir Christianą Clemensą.
Verdiktas
„Nuskraidink mane į mėnulį“ – pakankamai nebloga, romantika alsuojanti, žymią sąmokslo teoriją gvildenanti ir neblogais aktoriais papuošta, bet tam tikrais momentais pernelyg užtęsta romantinio pobūdžio dramedija, kurią verta pasižiūrėti, nors ir sunku čia įžvelgti ką nors pernelyg ypatingo ar originalaus.