Apie ką mes čia…
Romantika alsuojantis Paryžius turi nemažai paslapčių ir gyventojų, kurie sugeba susidurti su netikėčiausiomis situacijomis. Vieniems tai meilė, kitiems karjeros galimybės, o dar kitiems nelaimės, kurios gali kainuoti gyvybę. Tuo puikiausiai įsitikina žymi operos solistė Džovana, šokiams aistrą turinti pagyvenusi Doloris, kaskadiniais triukais stebinantis Maikas ir dar keli kiti paryžiečiai.
Kūrinio turinys
Jeigu kas nors nežino, kas yra kino almanachas, tai, kalbant paprastai, yra skirtingų istorijų, įterptų į vieną bendrą siužetą, rinkinis. Tos istorijos gali turėti kokias nors tarpusavio sąsajas arba būti visiškai nepriklausomos. Ir būtent toks projektas yra ši juosta, kuri nors ir apčiuopia ganėtinai įdomią temą – mirtį ir gyvenimo prasmę, bet tuo pačiu primena dar 2006 metais kino ekranus pasiekusį hitą „Myliu tave, Paryžiau“.
Pačios istorijos, kurias mums pristatė režisierė Marjane Satrapi, turi dvejopą efektą, nes vienos pateiktos išties patraukliai ir su gerai išdirbta mintimi apie mirties esmę, o kitos išvystytos taip atsainiai, kad netgi bežiūrint jas yra sunku susitapatinti su veikėjais ar patikėti rodomomis ekrane situacijomis. Todėl galiu teigti, kad reikėjo paimti temos nagrinėjimui kokias tris istorijas, o ne bandyti sukišti kuo daugiau ir galiausiai sukurti nelabai patrauklią mišrainę.
Žinoma, jeigu paimčiau pasakojimą apie operos solistę Džovaną, kurios gyvenimas kardinaliai pasikeičia jai atsidūrus vienoje ne itin džiugiai nuteikiančioje vietoje (čia aš vengiu „spoilerių“) ar istoriją apie Doloris norą įgyvendinti savo užmojus prieš mirtį, tai manau, kad dėl šių epizodų filmas atrodo žiūroviškai ir nenuobodžiai, o kas svarbiausia – nebanaliai. O kalbant apie kitus veikėjus, kaip jau užsiminiau, viskas buvo pristatyta prabėgom ir be jokios aiškios minties apie gyvenimo prasmę.
Užtat humoro filme yra pakankamai. Ir nors jis kartais atrodė banalokai ar pernelyg makabriškai, visgi be jo filmo bendras pavidalas pavirstų į itin sausą reginį. Estetikos ir prancūziško subtilumo čia taip pat netrūksta, kas irgi juostai į naudą. Tačiau bendrai tikėjausi kažko daugiau iš režisierės ir temos, nes visumoje gavosi tokia prastesnė „Myliu tave, Paryžiau“ kopija.
Techninė juostos pusė
Vizuali filmo dalis gera, nes peržiūros metu žiūrovas akimirksniu yra įtraukiamas į Paryžiaus akcentus ir kartu su juostos herojais pusantros valandos gali mėgautis šio miesto grožiu. Kameros darbas, vaizdo montažas ir, žinoma, šaunią atmosferą ekrane pabrėžiantis garso takelis nenuvilia, todėl filmas būtent dėl šių techninių pozicijų susižiūri išties maloniai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Gerų aktorių filme irgi yra. Monica Bellucci, kuri pastaraisiais metais ne itin blizga ekrane, čia suvaidino visai neblogą vaidmenį, bet visgi Benas Aldridge’as labiausiai prikaustė dėmesį dėl savo įdomiai perteikto veikėjo. Filme taip pat suvaidino Andre Dussoilleras, Rossy de Palma, Alexas Lutzas, Eduardo Noriega, Martina Garcia ir dar daug kitų.
Verdiktas
„O, Paryžiau!“ – gerą temą apčiuopiantis, gerais aktoriai papuoštas, nuobodulio jausmo nesukeliantis, keisto, bet banaliai veikiančio humoro pripildytas, estetiškai subtilus, bet tuo pačiu pernelyg chaotiškas ir ne visas istorijas taikliai sugebėjęs pristatyti kino almanachas, kuris vienaip ar kitaip atiduoda neblogą duoklę amžinam meilės miestui – Paryžiui.
