Tad po išties vykusių, pelningų mažų hitų „Džentelmenai“ ir „Vyriškas įniršis“, Guy‘us Ritchie‘is nusprendė dar kartą išbandyti save šnipų temoje, pristatydamas ilgai lauktą ir solidų biudžetą turintį projektą „Operacija Fortūna: Apgaulės menas“. Kas iš to gavosi? Į šį klausimą atsakau šioje „spoilerių“ neturinčioje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Kiečiausias britų žvalgybos MI6 agentas ir tikras šnipinėjimo srities asas Orsonas Fortūna vieną dieną yra priskiriamas prie CŽV agentų komandos. Kartu su jais jis turi išgelbėti pasaulį nuo potencialaus III-iojo pasaulinio karo, kurį gali sukelti suktas ginklų prekeivis Gregas Simondsas. O viskas dėl itin slaptos bei pavojingos technologijos, kurią jis žada parduoti daugiausiai už ją sumokėjusiam. Tačiau Orsonas ir jo komanda turi gudrų planą ir ne ką mažiau svarbų jauką, su kuriuo jie ir bandys sustabdyti nusikaltėlį.
Kūrinio turinys
2015 metais režisierius Guy‘us Ritchie‘is su filmu „Šnipas iš U.N.C.L.E.“ maloniai nustebino, nes tai buvo tikrai smagus ir gerai pateiktas pasakojimas su ryškiais komedijos elementais bei savotišku britišku humoru. Bet filmas komerciškai visiškai nepasiteisino, atnešdamas kūrėjams milžiniškus nuostolius. Todėl kai sužinojau, jog kitu po „Vyriško įniršio“ režisieriaus projektu bus dar vienas šnipinėjimo temą gvildenantis filmas, pagalvojau, kad šis vyras tikrai turi geležinę valią ir pasitikėjimą savimi, kad vėl taip rizikuoja.
Bet ar rizika pasiteisins finansiškai? Čia sužinosime tik po kelių mėnesių, todėl manau, kad labiau verta pakalbėti apie filmo kokybę.
Ši juosta man labiausiai priminė „Neįmanomos misijos“ seriją, todėl jeigu ir galėčiau ją su kuo nors lyginti, tai tikrai tik su Tomo Cruise‘o šnipų epopėja. Ir tame nėra nieko blogo, nes filmas turi visus geriausius mano paminėtos serijos momentus, dėl ko jį nėra nuobodu žiūrėti, o ir intrigos filme irgi yra. Svarbiausia, kai kuriais momentais ryškiai yra jaučiamas ir firminis Guy‘aus Ritchie‘io filmavimo stiliaus braižas. Tad toks kokteilis pasiteisina kaip gera, įtampos kupina ir tiesiog smagiai dideliame kino ekrane susižiūrinti pramoga.
Pati šio filmo istorija nėra kažkokia ypatinga, nes yra agentai, yra nusikaltėlis, yra pagrindinis tikslas ir, aišku, yra visokie šnipų žaidimai, kuriuos mes matėme ne viename filme. Tad, atvirai, filmas šnipų tema nesiūlo visiškai nieko naujo, o tiesiog jau ne vieną kartą išbandytus ir puikiai veikiančius elementus, be kurių tokio tipo kinas negalėtų egzistuoti arba tiesiog būtų visiškai blankus ir sunkiai žiūrimas. Ir čia, mano nuomone, yra didžiausias „Operacija Fortūna: Apgaulės menas“ laimėjimas, nes net ir pasikartojantys arba jau matyti daug kur epizodai yra apžaisti taip patraukliai, jog nėra prie ko prikibti.
Svarbiu filmo akcentu tampa personažai, be kurių ši juosta prarastų visą savo šarmą. Vien ko vertas yra pagrindinis antagonistas Gregas Simondsas ir jo manieros, gyvenimo būdas bei replikos, kuriomis jis svaidosi į visas įmanomas puses. Ypatingai tai pastebima pačioje pabaigoje ir vienoje konkrečioje „jėgos demonstravimo“ scenoje, kurioje šis personažas atsiskleidžia visu gražumu. Be jo, jėgas sujungę agentai ir savotiškas masalas (čia „nespoilinsiu“, nors anonsas tą už mane padarė) irgi galėjo pasigirti labai ryškiais momentais bei pakankamai įdomiu bei žaviu atsiskleidimu. Tad net norėčiau apie kai kuriuos iš jų pamatyti kokį serialą, kaip dabar madinga.
Čia ir sustosiu, nes jeigu jau pradėčiau plačiau pasakoti apie filmą, tektų išpasakoti svarbius siužeto momentus, kurie, žinoma, sugadintų Jums peržiūrą. Todėl lieka man tik paraginti pamatyti šį filmą, jeigu esate šnipų temos, britiškų veiksmo filmų ir pastarojo dešimtmečio Guy‘aus Ritchie‘io kūrybos gerbėjai.
Techninė juostos pusė
Kaip jau užsiminiau pačioje šios apžvalgos pradžioje, filmas kainavo tikrai daug, kas, žinoma, labai pastebima ekrane, sprendžiant iš itin aukšto lygio produkcijos dizaino. Meninis apipavidalinimas irgi aukščiausio lygio, todėl juosta savo vizualiu pateikimu niekuo nenusileidžia net ir tokioms žymioms šnipų temos serijoms kaip „Bondiada“ ar „Neįmanoma misija“.
Iš gerų techninės dalies momentų išskirčiau dar vaizdo montažą, labai judrų ir nenuobodžiai pateiktą kameros darbą ir garsą. Kas kažkiek nuvylė, tai garso takelis. Originali filmo muzika tikrai dinamiška, energinga, epiška, o va dainos, kuriomis buvo papuoštos kai kurios scenos, buvo pernelyg blankios. Bet čia tik mažas menkniekis, kuris nėra toks ir pastebimas. Tiesiog, kai esi pripratęs prie labai jau išskirtinių muzikinių kūrinių Guy‘aus Ritchie‘io filmuose, tai tikiesi kiekviename iš jų kažko labai ypatingo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip ir kiekviename savo filme, režisierius Guy‘us Ritchie‘is sugeba surinkti charizmatiškus, ryškius personažus galinčius įkūnyti aktorius arba savo patikimus draugus, su kuriais jis jau ne vieną kartą sėkmingai bendradarbiavo.
Ir būtent tokiu jo ištikimu bendražygiu penktą kartą iš eilės tampa veiksmo filmų žvaigždė Jasonas Stathamas. Ir ne, čia nepamatysime šio aktoriaus draminių sugebėjimų, bet jo kietumo ir brutalaus šarmo pilnai užtenka, kad jis galėtų groti pagrindiniu šios istorijos smuiku.
Užtat dėl ko man labiausiai smagu, tai dėl Hugh Granto, kurio suvaidintas personažas šiame filme buvo ne ką prastesnis nei „Džentelmenuose“. Taip pat Joshas Harnettas, Cary‘is Elwesas ir Aubrey Plaza irgi buvo pakankamai pastebimi ekrane, kas, aišku, suteikė filmui papildomo žavesio.
Verdiktas
„Operacija Fortūna: Apgaulės menas“ – dar vienas techniškai kietai sukaltas, savo gvildenama tema žiūroviškas, pateiktomis veiksmo scenomis nenuobodus, įtampos nestokojantis ir britiško humoro perpildytas Guy‘aus Ritchie‘io šnipų temos projektas, kuris sugeba suteikti žiūrovui išties žvalią bei neįpareigojančią pramogą kino salėje.
Filmo anonsas: