Apie ką mes čia…
Įkalinęs šalies prezidentą Zakariną vienoje iš savo karinių bazių, rusų gynybos ministras Durovas nusprendžia pradėti Trečiąjį pasaulinį karą. Apie tai sužinojusi JAV vyriausybė priversta nedelsiant įsikišti ir išsiųsti pačius kiečiausius specialiųjų pajėgų karius. Jų tikslas yra vienas – prezidento Zakarino, kuris galėtų sustabdyti šią beprotybę, išvadavimas. Atsidūrę priešo teritorijoje, vyrai puikiai supranta, jog viso pasaulio ateitis dabar priklauso nuo jų veiksmų.
Kūrinio turinys
Filmų apie povandeninius laivus yra tikrai nemažai, tačiau vos tik keli iš jų yra verti mūsų dėmesio. Iš gerų šios įdomios temos kino projektų galėčiau išskirti 1981 metų vokiečių kino šedevrą „Povandeninis laivas“, įtampoje laikančią Tomo Clancy romano „Raudonojo spalio medžioklė“ ekranizaciją, veiksmo kupiną režisieriaus Tony‘io Scotto juostą „Raudonasis potvynis“ bei dėl savo istorinio konteksto įdomų trilerį „K-19“. Visi kiti filmai, kuriuos man teko žiūrėti, arba labai greitai užsimiršdavo, arba tiesiog buvo apgailėtini savo pateikimu.
Todėl dėl šios priežasties neteikiau daug vilčių ir šiam naujam Donovano Marsho kino projektui, kuris sprendžiant iš anonso atrodė kaip tiesioginis grįžimas į 80-90-uosius.
Paminėjau šiuos du dešimtmečius ne šiaip sau. Pirmiausia – 80-aisiais civilizuoto vakarų pasaulio kino ekranuose buvo galima pamatyti nemažai filmų, kuriuose buvo ne tik kritikuojama Sovietų Sąjunga, bet ir parodoma akivaizdi jos ir JAV konfrontacija. Antra – 90-ieji mums atnešė daug kvailų ir banalių veiksmo filmų, kurie teikė visai neblogą pramogą. Bet tik su sąlyga, kad peržiūros metu smegenys turėjo būti atjungtos.
Būtent tokiu kvailu, logikos nebuvimu galinčiu pasigirti ir netgi propagandos turinčiu filmu ir tampa „Operacija: Hunter Killer“, kuris mano nuomone turėjo pasirodyti prieš kokius kelis dešimtmečius. Tada jis ir taptų finansiniu hitu ir būtų pozityviai priimtas žiūrovo, kuris dar nematė „Džono Viko“, „Pašėlusio Makso: Įtūžio kelio“ ar „Reido“.
Pats filmas yra žiūrimas, nes jis suteikia tai, dėl ko dažniausiai žiūrovas ir keliauja į kino salę – pramogą. O pramoga čia susideda iš kelių aspektų – puikaus veiksmo, kurio tikrai negalima išpeikti, nes jis tampa esminiu visos siužetinės linijos akcentu, bei lengvai sukramtomos istorijos, priverčiančios smagiai praleisti dvi valandas kino salės kėdėje.
Istorija šiame filme yra labai paprasta. Blogi rusai įkalina savo prezidentą, todėl jį gelbėti yra išsiunčiami geri amerikiečiai. Tačiau tarp rusų irgi yra garbingų žmonių, kurie padeda amerikiečiams išvaduoti savo lyderį. Tarp blogiečių ir geriečių vyksta kova. Pabaiga. Kas laimi? Tegul tai būna paslaptis. Ir aš nejuokauju, nes būtent toks ir yra visos šios juostos siužetas.
Ir nors pats siužetas atrodo kvailai, bet jis visgi žavi savo patraukliai išdėstytomis mintimis apie stereotipus, kurie dažnai mums visiems suteikia asociacijų su šia kaimynine šalimi ir jos gyventojais. Tiek vienoje, tiek ir kitoje pusėje yra tikrų išgamų, norinčių pakenkti paprastiems žmonėms ir sujaukti taiką, bet tai nereiškia, kad per tokius antžmogius mes turime nekęsti vienos ar kitos tautos.
Be šios pakankamai aiškios ir vienintelės rimtos žinutės filmas gali pasiūlyti įtampos kupiną seansą. Tikrai taip. Beveik dvi rodymo valandos prabėga akimirksniu, nes veiksmo čia apstu. Pradedant susišaudymais bei neblogai atrodančiomis gaudynėmis sausumoje ir užbaigiant kietai pateiktais povandeninių laivų manevrais, filmas kiekviename iš šių veiksmo dalyvių išlaiko reikiamą dinamiką.
Kvailas siužetas ir puikus veiksmas, deja, išryškino du labai didelius filmo minusus. Vienu iš jų tapo labai daug su logika prasilenkiančių scenų. Ir jeigu tai dar galima kažkaip pateisinti, tai kito minuso, deja, ne. Šneku čia apie kalbas, kurios dominuoja šioje juostoje. Man tiesiog graudžiai juokinga buvo, kai rusai su savo prezidentu kalba angliškai, bet užtat tarpusavy rusiškai.
Ironiška, kad rusus vaidinantys aktoriai ir buvo rusai, todėl kodėl jiems buvo liepta kalbėti angliškai, sunku suprasti. Ir čia toks grįžimas į 80-uosius. Tada laužyta rusų kalba frazes šaudė amerikiečiai. Bet gyvenant XXI amžiuje tikrai galima apgalvoti tokias detales, kad bent jau tai neprasilenktų su tikrove.
Pagrindiniai šios juostos herojai nors ir labai klišiniai, bet jie tikrai nesukelia jokios antipatijos peržiūros metu. Mes čia turime konkrečius vyrukus, kurie bando gelbėti pasaulį nuo išprotėjusio rusų ministro. Ką mes apie juos sužinome? Beveik nieko, nes ne jų istorijos čia buvo svarbios. Gal tai ir papiktins kažką, bet toks ėjimas buvo gerai apgalvotas. Kam gaišti laiką ir kapstytis praeityje po kažkieno prisiminimus, kai galima susikoncentruoti ties pagrindine istorija ir su ja važiuoti dvi rodymo valandas.
Visumoje – gavosi pakankamai neblogas veiksmo trileris. Taip, jis kvailas, jis banalus ir kartais stebinantis keista kūrėjų fantazija, bet su savo pagrindine užduotimi susidorojantis. Ir tai jau yra kažkas. Bet ar būtų galima jį žiūrėti antrą kartą? Abejoju. Tai vienkartinis pramogai skirtai projektas, kuris po valandos bus užmirštas išėjus iš kino salės į lauką.
Techninė juostos pusė
Kas dar buvo būdinga 90-ųjų veiksmo filmams? Ogi klaikūs, nors tam laikmečiui visai dar pakankamai neblogai atrodantys specialieji efektai. Šiame filme, žinoma, specialieji efektai geresni nei prieš dvidešimt metų, nes jeigu būtų kitaip, tai mes žiūrėtume kokį nors „Asylium“ studijos „šedevrą“. O tokiu šis filmas tikrai nėra. Kas čia labai krito į akis, tai labai daug CGI. Galima teigti, jog beveik visos veiksmo scenos vandenyje buvo sukurtos kompiuterio pagalba, kas ir matėsi spoksant į povandeninį laivą ir į jį paleistas torpedas.
Garso takelis gali pasigirti epiškais muzikiniais skambesiais, dėl ko filmas mums pateikiamas iš itin rimtos perspektyvos, lyg tikrai tuoj turėtų prasidėti Trečiasis pasaulinis karas. Šiek tiek juokinga, bet tenka pripažinti, kad atmosfera dėl to buvo sukurta tikrai gerai.
Kameros darbas filme irgi neblogas. Veiksmo scenos nufilmuotos grakščiai ir įtemptai. Dėl ko žiūrėti šią juosta tikrai nėra sunku. Bent jau čia atsisakė drebančios kameros efekto, kuris dažnai suerzina žiūrint veiksmo filmus.
Garso montažas – tobulas. Vien nusileidžiančio povandeninio laivo garsas privertė pasijusti lyg būtum undine, iš šono stebinčia, kaip tai įvyksta. Vaizdo montažas, deja, tuo pasigirti negali. Per daug čia chaoso ir kartais pernelyg greitai persijungiančių scenų, kurios neleidžia iki galo įsijausti į siužetinę liniją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Senstanti ir pastaraisiais metais vieno tipo filmuose vaidinanti 2007 metų hito „300“ žvaigždė Gerardas Butleris ir toliau sėkmingai demonstruoja tokią pačią medinę vaidybą kaip ir beveik kiekviename per penkerius metus pasirodžiusiame filme.
Tačiau ne jis šiame filme kėlė sumaištį. Labiausiai mane suerzino ir tuo pačiu prajuokino Commonas, kuris net ne vaidino, o tik buvo kadre ir vos ne deklamuodamas sakė savo įkūnyto personažo frazes. Taip pat iš blogos vaidybos pavyzdžių galima paminėti šiais metais „Oskarą“ laimėjusį Gary‘į Oldmaną.
Geriausiai mano nuomone filme pasirodžiusiu aktoriumi tapo švedas Michaelis Nyquistas, kuris plačiai kino visuomenei labiausiai atpažįstamas iš originaliosios „Merginos su drakono tatuiruote“ trilogijos. Filmo pabaigoje buvo pagerbtas aktoriau atminimas. Gražus gestas, tikrai gražus.
Ką čia darė Linda Cardellini, man iki dabar neaišku. Nei jos personažas buvo kažkuo ypatingas, nei ji čia turėjo daug veiklos. Kam švaistyti savo talentą tokioms neaiškioms ir miglotoms rolėms?
Antraplanėse rolėse taip pat vaidino nemažai žinomų rusų aktorių, tokių kaip Jurijus Kolokolnikovas, Aleksandras Djačenko, Michailas Gorėvojus, Igoris Žižikinas bei Ilja Volokhas. Kodėl visi jie kalbėjo angliškai, nesuprantama.
Verdiktas
„Operacija: Hunter Killer“ – iki negalėjimo banalus savo istorija, bet tuo pačiu patrauklus kietai sukaltu veiksmu ir pakankamai gerai išlaikyta įtampa filmas, kuris tampa neakivaizdžia duokle visoms primityvioms veiksmo trilerių klišėms, atkeliavusioms tiesiai iš 90-ųjų.