Apie ką mes čia…
Gavę itin svarbią misiją sunaikinti priešo radijo siųstuvą, amerikiečių desantininkai net neįtarė, jog išsilaipinę vokiečių okupuotose Normandijos žemėse jie susidurs su neregėto pajėgumo pabaisomis – zombiais-kariais, kurie turi tik vieną tikslą – žudyti viską kas pasitaikys jų kelyje...
Kūrinio turinys
Kiekvieną kartą, kai tik J.J. Abramsas imasi režisuoti ar prodiusuoti kokį nors kino projektą, tampa aišku, jog tai bus mažų mažiausiai gerai įgyvendintas sumanymas. Visgi šis žmogus yra mums padovanojęs išties nemažai nuostabių filmų, kuriuos galima žiūrėti ne po vieną ir net ne po du kartus.
Apie šią juostą mes sužinojome tik šių metų pradžioje, kai „Netflix“ platformoje buvo pristatytas netiesioginis „Projekto Monstras“ tęsinys, pavadinimu „Kloverfyldo stotis“. Būtent tada prasidėjo spėlionės, o koks gi bus kitas šios kino visatos filmas. Ir iš kažkur atėjo gandai, kad ketvirtojo filmo veiksmas bus perkeltas į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį.
Tačiau pasirodžius pirmam anonsui tapo aišku, kad šis projektas neturės nieko bendro su tomis pabaisomis, kurios terorizavo žmoniją 2008, 2016 ir 2018 metų filmuose. Bet tai tikrai nepaveikė filmo laukimo. Netgi sakyčiau, jog bent jau man, šis projektas tapo dar labiau laukiamas. Naciai, zombiai, Antrasis pasaulinis karas??? Imkit mano pinigus!!!
Taigi, keletas žodžių apie patį filmą. Tai nėra tokio pobūdžio juosta kaip 2009 metais pasirodęs norvegų siaubo trileris „Miręs sniegas“, kuriame irgi dominavo zombiais pavirtę nacių kariai. Tai labiau satyra, labiau pramoginio pobūdžio projektas, kuris negąsdina, o suteikia labai kietą pramogą.
Veiksmas šiame filme yra pačiu pagrindiniu akcentu. Jis yra išdėliojamas keliais būdais – rimtomis karinėmis atakomis, efektingai atrodančiais susišaudymais ir, žinoma, herojų pavieniais susidūrimais su priešais. Kiekviena veiksmo scena suteikia labai daug įtampos ir tuo pačiu malonumą nuo pamatyto. Nesakau, kad viskas filme atrodo idealiai, nes ir absurdiškai kvailų vietų čia netrūksta, bet visumoje, tai vienas iš tų veiksmo prifarširuotų projektų, kuris žiūrisi pakankamai įdomiai ne tik dėl besaikio veiksmo, bet dar ir dėl savo istorijos.
Istorijos epicentre atsiduria keli nutrūktgalviai kariai, kurie privalo žūtbūt įvykdyti jiems patikėtą misiją, nuo kurios priklausys viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo operacijų – Sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje arba tiesiog D-Diena.
Kiekvienas iš jų yra skirtingas. Tai priduoda ne tik daugiau spalvų bendram filmo kontekstui, bet ir leidžia jiems savarankiškai sukelti į kiną atėjusiems žiūrovams simpatijas. Todėl stebėti jų žingsnius ir netgi suvokti jų poelgius mums yra duodama jau nuo pat pradžios. O kai vienas ar kitas iš jų atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, mes tiesiog priversti dėl jų nerimauti. Gaila, kad ne kiekvienam filmui tai duota.
Brutalių vaizdų juostoje pakankamai nemažai. Bet ar tai yra šokiruojantys vaizdai, nuo kurių norėtųsi vemti ar uždengti akis? Tikrai ne. Netgi sakyčiau, jog tokie režisieriaus sprendimai pridavė filmui savito žavesio. Ypač, kai visos juostos metu jaučiama įtampa ir nežinomybė. Toks efektas yra giminingas kompiuteriniams žaidimams kaip „Silent Hill“, „Resident Evil“ ar „Return to Castle Wolwenstein“. Todėl filmą drąsiai galima žiūrėti kaip dar į neegzistuojančio kompiuterinio žaidimo ekranizaciją.
Apibendrinus, nes už J.J. Abramso projektų turinio atskleidimą yra paruoštas atskiras katilas pragare, noriu pasakyti, jog filmas gavosi tikrai smagus ir vertas peržiūros dideliame ekrane dėl savo įtraukiančios istorijos, užburiančio ir netikėto finalo, gero veiksmo bei lengvai sukramtomo siužeto, pagardinto nebanaliu humoru.
Techninė juostos pusė
Grimas, grimas ir dar kartą grimas!!! Jis tapo tikru filmo didvyriu, kuris leido pasimėgauti ne tik karių žaizdomis ir jų purvinais veidais, bet dar ir išradingais zombiais. Taip pat filmo dekoracijos bei kostiumai irgi pridavė tikroviškumo jausmą stebint labai jau dinamiškai pateiktą veiksmą.
Kameros darbu irgi likau patenkintas. Dėka operatorių Laurie‘io Rose‘o ir Fabiano Wagnerio dueto buvo puikiai pavaizduoti pagrindiniai herojai, jų pastangos įvykdyti misiją ir aišku jų kova su žymiai pajėgesniais priešais.
Muzikinė filmo dalis irgi nedavė ramybės jausmo. Stiprūs muzikiniai kūriniai pridavė juostai tokio stipraus efekto, kokį sukuria grupė Rammstein savo įspūdinguose koncertuose.
Garso montažas puikus, Kiekviena scena dėka jo pavirto į galingą reginį. O vaizdas sudėliotas dar kiečiau. Čia buvo išties gerai pasidarbuota su scenų peršokimais, kurie kaskart sukeldavo žymiai daugiau įtampos. O kokia filme pabaiga... Sunku net papasakoti kaip ją gerai sulipdė.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme pasirodė nemažai pažįstamų veidų, kuriuos mes galėjome matyti populiariuose kino projektuose, tačiau atsiminti jų vardus būtų misija neįmanoma. Tiesiog, tai va, šis vyrukas vaidino ten ir ten, aš pamenu. Bet kas jis toks, hmmm, velnias žino. Bent jau man buvo toks įspūdis žiūrint šį filmą.
Pagrindinį vaidmenį juostoje atliko filme „Nevykėliai po priedanga 2“ matytas aktorius Wyattas Russelas, kuriam buvo patikėta kapralo Fordo rolė. Charizmos turintis bičas ne tik labai gerai įsipaišo į bendrą veiksmą, bet dar ir pakankamai natūraliai vaidina.
Jam talkinantys Jovanas Adepo („Tvoros“, „motina!”), Johanas Philipas Asbaekas („Benas-Huras“, „Karas“), Johnas Magaro („Nepalaužiamas“, „Maršalas“), Iaianas De Caesteckeris („Purvas“, „Prarasta upė“) ir pilnametražiame kine debiutuojanti Mathilde Ollivier pasistengė iš peties. Buvo tiesiog malonu žiūrėti į juos vien dėl to, jog jų vaidyba visiškai nerėžė akių.
Verdiktas
„Operacija Overlord“ – pakankamai dinamiškai pateiktas ir brutalus veiksmo trileris, kuris suteikia tiesiog puikią pramogą sėdint kino salėje ir stebint amerikiečių karių susidūrimą su pajėgiais ir viską savo kelyje naikinančiais nacių zombių kariais.