Pakeitus viziją į labiau modernią, naują dalį kuruoti studijos vadovai patikėjo keturiems „Oskarams“ nominuotam Gary‘iui Rossui, kuris anksčiau buvo pasižymėjęs su tokiais filmais kaip 2003 metais pasirodžiusia tikrais faktais paremta drama „Favoritas“, pirmosios „Bado žaidynių“ knygos ekranizacija ir užburiančiai kerinčiu mistiniu pasakojimu „Malonus miestelis“. Beje, jis pasitelkė ankstesnių juostų kūrėjo Steveno Soderbergho pagalbą, kuris čia atliko prodiuserio funkcijas.
Naujas pavidalas, nauja istorijos kryptis ir visiškai nauji herojai privertė tikėti, jog azarto ištroškusiems žiūrovams bus pateikta tai, ką „Oušeno“ trilogija turėjo geriausia – įtraukiančią, prasmingą ir labai patrauklią kino pramogą.
Apie ką mes čia…
Penkerius metus atsėdėjusi moterų kalėjime, Debė Oušen pagaliau atsiduria išsvajotoje laisvėje. Tačiau vietoj to, kad pasidžiaugtų gyvenimu ne už grotų, moteris nusprendžia imtis dar vieno itin pavojingo darbo. Jos tikslas – 150 milijonų dolerių kainuojantis briliantais papuoštas vėrinys. Bet tam, kad jos kruopščiai sugalvotas planas būtų įvykdytas, Debė privalo surinkti įvairių sričių profesionalų komandą...
Kūrinio turinys
Pastaraisiais metais dažnas Holivudinis filmas neapsieina be stiprių moteriškų personažų arba istorijų, kuriose dominuoja vien tik moterys. Kaip pavyzdį pateiksiu tokias juostas kaip „Raudonasis žvirblis“, „Atominė blondinė“, „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ ar „Nuostabioji moteris“, kuriose gražiosios lyties atstovės spardė vyrams užpakalius ne ką efektingiau už pačius brutaliausius 90-ųjų filmų herojus. Ir tam aš neturiu jokių priekaištų, tačiau kai yra perdaromi jau visiems puikiai žinomi filmai, kuriuose dominavo vyrai, man tai yra panašu į lindimą į vieną tamsią vietą.
Manau, jau galima suprasti, kad kalbu apie 2016 metų moterišką „Vaiduoklių medžiotojų“ versiją, kurios nekenčia labai daug kas. Ir ne dėl to, jog ten pagrindiniu smuiku groja moterys, bet dėl to, jog yra perdaromos tikrai šaunios ir jau kultinėmis tapusios istorijos vien dėl to, jog reikia kažkam įtikti. Įsivaizduokite, jeigu dabar būtų perdarytas koks „Krikštatėvis“ ir vietoj Vito Korleonės, būtų Vita Korleonė. Būtų tikrai graudu.
Prisipažinsiu, nauja „Vaiduoklių medžiotojų“ versija man visai neblogai susižiūrėjo, bet iki originalo šiam filmui buvo labai toli. Todėl labai skeptiškai žiūrėjau į naują „Oušeno“ frančizės filmą, nes buvo neaišku, ar tai bus savotiškas perdirbinys, ar visgi tiesioginis daugeliui patinkančios istorijos pratęsimas. Ir tai nedavė ramybės iki pat premjeros, po kurios visi spėliojimai pasibaigė.
Šis Gary‘io Rosso režisuotas filmas yra šalutinis trilogijos projektas, kuris bent jau man priminė naujų „Žvaigždžių karų“ pateikimą. O taip kalbu todėl, kad daug kas manau pastebėjo, jog „Galia nubunda“ buvo gana akivaizdus „Naujos vilties“ perpasakojimas. Ir su „Oušeno 8“ yra taip pat. Tai lyg ir nauja istorija, bet ji labai primena originalą, tačiau kaip bebūtų, šio filmo negalima pavadinti perdirbiniu, nes jame egzistuoja tas pats pasaulis, kuris buvo pateiktas 2001 metų filme.
Gal ir painiai čia skamba, bet taip yra. Pati filmo istorija susideda iš dviejų gana paprastų etapų – planavimo ir vagystės. Ir šiuo atveju, asmeniškai man, planavimas padarė žymiai malonesnį įspūdį, nes jo metu buvo galima labai nuodugniai susipažinti su pagrindiniais filmo herojais. O tai išties labai svarbu, nes būtent ant personažų ir laikosi visas pagrindinis veiksmas bei šios juostos įdomumas.
Pagrindinė herojė Debė yra panaši į savo brolį Denį, kuris dominavo pirmuose trijuose filmuose. Ji tikra lyderė, kuri jau nuo pat filmo pradžios parodo, jog būtent jos reikia klausytis bei tai, jog tai būtent ji visoje vagystės operacijoje yra pati protingiausia ir sumaniausia.
Kiti herojai taip pat sugeba atsiskleisti ir parodyti savo neblogus sugebėjimus, dėl kurių Debė juos surinko į vieną komandą. Ir viskas būtų gerai, jeigu tie sugebėjimai bent jau būtų pateikti išties išradingai. Bet matyt filmo scenaristai nenorėjo pernelyg varginti savo smegenų, todėl kai kuriems filmo herojams atiteko gana vidutinio sunkumo užduotys. Ech... Prisiminus ką išdarinėjo Debės broliuko komanda ir palyginus su šiuo cirku, viskas atrodytų kaip diena ir naktis.
Tik vienas niuansas nedavė ramybės. Man, kaip manau ir daugeliui, buvo smalsu, kas gi nutiko su Deniu ir jo komanda ir ar kuris nors iš visiems pažįstamų personažų bent akimirkai pasirodys ekrane. Ir iš dalies buvo gautas atsakymas į vieną klausimą, o iš kitos, filme pasirodė du veikėjai iš originalios trilogijos. Bet šičia sustosiu. Patys pamatysite, kas jie.
Filme yra ir antagonistas, kuris, deja, nėra jau toks blogas ir pavojingas kaip buvo su originalios juostos blogiečiu Teriu Benediktu. Netgi šiek tiek pasidarė graudu, jog toks žmogus tapo Debės taikiniu. O kokia priežastis paskatino ją imtis naujo darbo... Nenoriu sugadinti peržiūros išpasakojant, bet patikėkite, tai buvo kažkas lėkšto.
Įdomus pastebėjimas. Filme yra visų rasių atstovai – juodaodė, baltaodė, indė, azijietė... Čia matyt taip filmo kūrėjai pabandė apsisaugoti nuo kritikos strėlių dėl rasizmo? Bet gerai padarė. Dažnai indai ir azijiečiai skundžiasi, jog dėmesio sulaukia vien tik juodaodžiai, o kitos rasės išvis lyg ir neegzistuoja.
Kas man ir patiko, ir kartu sujaukė bendrą visos istorijos įvaizdį, tai humoras. Jo čia pernelyg daug. Jeigu pirmuose filmuose jis buvo pateiktas apgalvotai ir tokiose situacijose, kuriose reikėjo šiek tiek perkrauti atmosferą į lengvesnio tono pasakojimą, tai šiame filme jo dėka kai kurie personažai atrodė kaip kokie idiotai, o ne profesionalai, norintys pavogti 150 milijonų dolerių kainuojanti papuošalą. Ir jau nekalbu apie humoro lėkštumą. Daugiau klasės, o ne banalybės, prašyčiau.
Kalbat apie pačią vagystę, ji, mano nuomone, buvo pateikta pernelyg paprastai - tai sumažino filme tvyrančios įtampos kiekį bei pavertė jį lengva pramoga. Jau nekalbu apie kai kurias nuspėjamas vietas, kurios turėjo būti lyg ir staigmena, bet, po tam tikrų kai kurių herojų veiksmų, buvo aišku, kaip tam tikri siužetiniai vingiai išsivystys.
Filmas visumoje man padarė malonų įspūdį, tačiau jis, deja, neprilygo originaliam Steveno Soderbergho sukurtai juostai. Tai nebloga, lengva ir neprailgstanti pramoga, kuri, deja, neįstrigs ilgam atmintyje kaip mano paminėtas 2001 metų kino projektas.
Techninė juostos pusė
Kiekvienas iš trilogijos filmų pasižymėjo stilinga ir labai akis kerinčia išore, dėl ko tie filmai buvo dar labiau įtraukiantys į azarto bei stambių vagysčių kupiną pasaulį. Ir tą patį galiu pasakyti apie šią naują juostą. Herojų suknelės, deimantų vėriniai ir prabangiai atrodantis pokylis puikiai įvedė į turtingų žmonių oazę, iš kurios nesinorėjo išeiti.
Iš kitų techninės dalies pliusų norėčiau pabrėžti pozityviai nuteikiančią muziką. Filmo metu skambėjo tokios dainos kaip atlikėjos Kelis daina „Bossy“, legendinio reperio The Notoriuos B.I.G. hitas „Hypnotize“ bei Nancy Sinatros vienas didžiausių hitų „These Boots Are Made For Walkin“. Ir čia tik keli muzikiniai kūriniai, kurie paverčia šį filmą į puikią ir malonią ausims pramogą.
Likau patenkintas operatoriaus darbu. Ypatingai man patiko tos scenos, kuriose pagrindinės filmo veikėjos ruošiasi apiplėšimui. Jų kruopščiai atliekamas planas buvo įdomiai perteiktas iš įvairių perspektyvų, kas leido labiau įsigilinti į bendrą visos operacijos esmę.
Garso montažas standartinis tokiems projektams, visgi čia nėra jokių susišaudymų ar kitų veiksmo scenų, kurios reikalautų stipresnio garso, norint suteikti žiūrovui šiek tiek daugiau įtampos. Užtat vaizdo montažas čia buvo labai svarbus. Istorija buvo vystoma sklandžiai, net ir tada, kai buvo bandoma papasakoti praeitį, tuo pačiu atskleidžiant kai kurias detales iš vieno ar kito herojaus biografijos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo aktorių kolektyvas yra tiesiog nerealus. Labai retai galima sutikti tiek A klasės aktorių viename projekte. Tik, deja, jų potencialas nebuvo išnaudotas pilnai.
Sandra Bullock, kurios pasigedau pastaraisiais metais kino ekranuose, vėl smogė, ir smogė išties galingai. Ji čia buvo karalienė ir viso baliaus pažiba, kuri kerėjo ne tik savo vaidybiniais sugebėjimais, bet ir išore. Moteriai 53 metai, bet ji atrodo geriau už daugumą 18-ečių merginų.
Kitu perlu tapo dviejų „Oskarų“ laureatė Cate Blanchett, kurios personažas man labai priminė Brado Pitto įkūnytą Rajaną. Gaila tik, jog jos filme nebuvo tiek ir daug, nors keliose scenose ji buvo beveik prilygusi pačiai Sandrai.
Antraplanėse rolėse gana gerai pasirodė Helena Bohnam Carter, kuri ir vėl vaidino „keistuolę“. Čia kaip Johnny‘is Deppas, kuris net ir normaliuose filmuose sugeba įkūnyti kokį nors beprotį. Nustebino Rihanna ir jo Deviniukės personažas. Pirmą kartą ji nenervino savo buvimu ekrane, o tai jau yra didelis pliusas jai.
Prie pliusų priskirčiau ir Anne Hathaway, kurios grožis ir vaidinamas personažas nebuvo paskutiniai šioje istorijoje. Iš serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ žinoma Sarah Paulson kaip ir „Biuro“ žvaigždė Mindy Kaling gavo mažiausiai ekraninio laiko, kas nebuvo sąžininga, nes jos abi yra puikios aktorės, todėl norėjosi, kad ir jos čia būtų pateiktos vaizdingiau.
Filme taip pat pasirodė Awkwafina.. Kaip ištarti jos vardą? Na, ji buvo filme ir jos herojė atliko visai svarbų vaidmenį bendrame plane. Bet vaidybiniai aktorės sugebėjimai nelabai įtikinami.
Tiesa, filme buvo ir vyrų. Vienas iš jų Richardas Armitrage‘as, kuris atliko savotiško Terio Benedikto rolę, bet jam nepavyko įtikinti, jog tai būtent jis yra visos šios istorijos antagonistas.
Verdiktas
„Oušeno 8“ – pakankamai lengvas, humoro nestokojantis ir visiškai neprailgstantis žymios trilogijos pratęsimas, kuris visų pirma pakeri įspūdingu aktorių kolektyvu, o ne savo istorija, kurią iš esmės galima pavadinti savotišku originalaus filmo perteikimu, tik šiek tiek kitame pavidale.
Filmo anonsas: