Ir dabar, praėjus beveik dešimtmečiui nuo trečios dalies pasirodymo, studijos „Screen Gems“ ir „Sony“ nusprendė atgaivinti filmą „Pagieža“, pateikiant ne tik žiauresnį žvilgsnį į šią istoriją, bet ir visiškai naują pasakojimo kryptį, kurios įgyvendinimas buvo patikėtas neblogos siaubo dramos „Mano manos akys“ režisieriui Nicolasui Pesce‘ui, - rašoma pranešime spaudai.
Apie ką mes čia…
Su savo sūnumi persikėlusi į naujus namus, policijos detektyvė Muldon net neįtaria, jog prieš daugelį metų čia įvyko kraupi tragedija. Pasirodo, jog kažkada namie viena moteris išžudė savo šeimą ir dabar jame vaidenasi blogiui tarnaujanti siela, kuri užpuola kiekvieną, kas tik įžengia į namus. Susidūrusi su tyru blogiu, detektyvė neturi kitos išeities kaip tik pasipriešinti jam ir apsaugoti savo atžalą nuo baisaus likimo.
Kūrinio turinys
Sausio mėnuo ir jo pradžia tampa neatsiejamu blogo Holivudinio kino laikotarpiu. Dažniausiai šiuo laikotarpiu žiūrovams yra pristatomi nuvalkioti ir nebaisūs siaubo filmai bei projektai, kuriais netiki pačios kino studijos. Ir čia, aišku, kalbu apie naujų metų filmus, o ne tokias juostas, kurių premjeros įvyko prieš mėnesį, bet jos į daugelio pasaulio šalių kino ekranus pateko tik dabar. Čia kad suprastumėte, jog kalbėdamas apie šlamštą, neturiu omenyje tokių filmų kaip „1917“ ar „Zuikis Džodžo“, kurie pas mus bus rodomi nuo sausio 10 dienos.
Tad, laukdamas „Pagiežos“, nes man asmeniškai japonų originalas labai patiko, o jo perdirbinys buvo neblogu Auksinio mistinių trilerių ir azijietiškų siaubo projektų perdirbinių amžiaus atstovu, tikėjausi išvysti išties prastą filmą. Ir nors anonsas man pasirodė neblogas, buvau įsitikinęs, kad pati juosta nusileis 2004 metų perdirbiniui. Nes, kaip jau rašiau, sausis nežada beveik nieko gero, o ir perdirbinių perdirbiniai beveik niekada nebūna geri. Bet čia teko nustebinti, nes naujoji „Pagieža“ suteikė išties neblogą pramogą kino salėje, o ir pati istorija, kuri atrodė labai gimininga originalui, buvo šiek tiek geriau išvystyta nei pirmasis prieš šešiolika metų dienos šviesą išvydęs perdirbinys.
Didžiausias šio filmo pliusas – nebanalūs gąsdinimo elementai ir itin niūri atmosfera, kuri suteikia peržiūrai dar daugiau įtampos. Dėka to, peržiūra virsta į neprailgstančią kovą su blogiu. Dinamikos ir nenuspėjamų momentų filme irgi pakanka. Tad visumoje, atsižvelgus į žanrą, režisierius Nicolasas Pesce‘as nenuvilia, mums padovanodamas išties smagų siaubo šou. Gal tai ir nėra tokio tipo siaubas kaip juostose „Mes“, „Saulės kultas“ ar „Švyturys“, bet irgi sugebantys išmušti iš vėžių. Aišku, visa tai buvo įmanoma ir dėl griežto „R“ cenzo, kurio dėka kūrėjai galėjo naudoti tam tikras siaubo technikas.
Personažai filme kartoniniai. Tokius herojus mes sutinkame kas antrame panašaus pobūdžio filme, todėl jie nesukelia jokių didelių simpatijų. Vieniša motina, kuri bando apsaugoti savo vaiką nuo mirtį nešančios dvasios. Labai originalu, labai. Tiesa, veikėjai šiek tiek atsiskleidžia kaip asmenybės, o ir jų istorija turi kelis visai neblogus siužetinius posūkius. Bet, kaip jau rašiau, originalumu jie pasižymėti negali.
Jeigu kalbėsime apie istoriją, tai ji nelabai toli nuėjo nuo originalo, bet keli nauji siužetiniai manevrai man asmeniškai tikrai patiko. Deja, negaliu atskleisti apie ką čia šneku, nes tada dings visa intriga. Juostoje taip pat sulaukėme kvailų ir labai nelogiškų elementų, bet jie nebuvo tokie ryškūs ir erzinantys, kaip buvo 2004 metų filme. Todėl naujoji „Pagieža“ nesusiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip pirmas perdirbinys, nes jos buvo gudriai pašalintos šios naujos ir žiauresnės vizijos kūrėjų.
Apibendrindamas, galiu pasakyti, jog šis filmas mane kažkiek nustebino. Taip, tai labai standartinis mistinio pobūdžio siaubo trileris, kuris buvo visiškai nereikalingas. Tačiau tas nereikalingas siaubo trileris visgi turi tą savitą cinkelį, kuris priverčia kino salėje žiūrovus gauti neblogą pramogą, šiek tiek išsigąsti peržiūros metu ir, kas svarbiausia, nejausti pernelyg didelio pykčio kūrėjams dėl sugadinto pirmtako vizijos.
Techninė juostos pusė
Ką galiu pasakyti apie techninius šios juostos kūrėjų sprendimus... Manau, kad jie buvo neblogi. „Siaubo šokliai“ dėka garso ir vaizdo montažo veikia tikrai neblogai, kameros darbas apčiuopia svarbiausius elementus ir pateikia iš pakankamai vaizdingos perspektyvos kai kuriuos makabriškai atrodančius epizodus, garso takelis tinka kiekvienai rodomai scenai, sukuriant labai niūrią atmosferą, o grimas ir dekoracijos papildo visumą, sukurdamos efektingą išorę. Aišku, visas šis pozityvas iš manęs yra tik todėl, jog vertinu filmą iš siaubo žanro rėmų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme yra ir neblogų aktorių. Pavyzdžiui, čia pasirodo charizmatiški Demianas Bichiras su Johnu Cho, epizodiškas roles serialuose atliekanti Tara Westwood, „Žmogaus-paukščio“ žvaigždė Andrea Riseborough bei pastaraisiais metais populiarumo įgaunanti Betty Gilpin. Ar galėčiau sakyt, kad jie visi čia pademonstravo stulbinančią vaidybą? Tikrai ne. Bet kiekvienas iš jų tvarkingai atliko savo funkcijas. Daugiau iš jų reikalauti nieko nereikia, nes ne tokio pobūdžio kinas, kad mes turėtume gauti „Oskarinius“ pasirodymus.
Verdiktas
„Pagieža“ – šiek tiek geriau sukaltas ir daugiau įtampos turintis žymaus japonų siaubo trilerio perdirbinys, nei tas, kurį prieš šešiolika metų pirmą kartą pristatė Holivudas. Filmas turi visa tai, dėl ko mes mylime mistinio pobūdžio siaubo trilerius – neblogai įterptus „siaubo šoklius“, šiek tiek įtampos, kelis įdomiai pateiktus siužetinius vingius ir nelygią žmogaus kovą su blogiu, kuris pasirodo netikėčiausiuose momentuose.