Apie ką mes čia…
Artimai bendraujantis su savo paaugle dukra, Deividas Kimas vieną rytą randa savo telefone kelis jos praleistus skambučius. Perskambinęs, jis nesulaukė jokios reakcijos. Ir tai truko visą dieną, kol galiausiai sunerimęs tėvas kreipėsi į policiją.
Tyrimas parodė, jog jo dukra galėjo tiesiog pabėgti iš namų. Tačiau Deividas tuo netiki. Jis yra įsitikinęs, jos čia yra įsivėlęs dar kažkas, kas nuskriaudė jo mergaitę. Taip prasideda didžiausias Deivido Kimo gyvenimo košmaras...
Kūrinio turinys
Tokio stiliaus filmai tikrai nėra jokia naujiena kino padangėje, nes ta pati studija „Bazelevs“, kuri priklauso įtakingam rusų kino prodiuseriui ir režisieriui Timurui Bekmambetovui, prieš keletą metų buvo išleidusi mažo biudžeto siaubo trilerį „Išmesta iš draugų“.
Ši 2015 metais pasirodžiusi juosta savo siužetu nebuvo kažkokia ypatinga, bet užtat jos pasakojimo stilius tikrai atkreipė žiūrovų dėmesį. Visas filmo veiksmas vyko kompiuterio darbalaukyje, kas stebino novatoriškumu ir režisieriaus noru išsiskirti iš minios su tokiu tikrai drąsiu sprendimu. Ir tai suveikė – filmas, kurio biudžetas siekė vos milijoną dolerių, visame pasaulyje užsidirbo 64 milijonus.
Todėl, atsižvelgus į milžinišką sėkmę, su nekantrumu buvo laukiama dar kitokių panašaus stiliaus projektų, vienu iš kurių tapo šis išskirtinis trileris apie nuožmias tėvo pastangas surasti savo dukterį.
Juosta prasideda labai ramiai, pristatant visus svarbiausius Deivido Kimo gyvenimo žmones – jo mylimą dukrą Margo ir žmoną Pamelą. Ši pažintis su personažais leido suvokti ne tik šios šeimos tradicijas ir jų laimės receptą, o taip pat ir atverti psichologinius tų žmonių portretus. Tai, žinoma, buvo padaryta su vienu tikslu – kad vėliau žiūrovas galėtų pergyventi dėl jų likimų.
Pasibaigus pažinčiai, prasideda tai, dėl ko mes ir susirinkome kino salėje – įtemptas ir nenuspėjamas trileris. Sunku patikėti? Žinokite, trileriai tai ne vien tie, kuriuose kažkas kažką žudo arba pusantros valandos yra rodomos kvapą gniaužiančios gaudynės. Trileriu gali tapti ir tokios juostos kaip ši, kuri sugeba laikyti įtampoje ne ką mažiau nei prabangūs ir išvaizdūs kino projektai.
Didžiausias šio filmo turtas – nežinia iki pat finalo. Esmė yra ta, jog režisierius meistriškai sugeba manipuliuoti rodoma ekrane tiesa tam, kad iš šono visą situaciją stebintis žiūrovas galėtų lengvai pasiklysti dėl pateikiamų faktų ir akivaizdžių įkalčių. Todėl filmo metu pabaiga pasikeičia kelis kartus. Ir tai yra išties nuostabu, kai galvoji apie filmo pabaigą vienaip, o gaunasi visiškai kitaip. Gaila, kad negaliu čia atskleisti kelių itin svarbių šio filmo scenų, kurios mane tiesiog apmovė. Tokio aukšto lygio saspenso seniai nemačiau kino ekranuose.
Be apgaulingo ir iki pat finalinių titrų nepaleidžiančio siužeto, kitu labai stipriu šios juostos elementu tampa svarbi žinutė tėvams, kurie dažnai neprižiūri savo vaikų ir nesidomi jų gyvenimais. Ypač, jeigu kalbama apie socialinių tinklų gyvenimus, kuriuose yra paskendę beveik visi šiuolaikiniai jaunuoliai. Filme taikliai pastebimos auklėjimo spragos, kurios suformuoja jauno žmogaus psichiką. Tai ir nulemia jo požiūrį į aplinką ir bendravimą su bendraamžiais bei vyresniais žmonėmis.
Tiesa, filmo metu yra demonstruojami populiariausi bendravimo internetu įrankiai kaip „Skype“, „Facebook“, „Facetime“ bei pateikiamos kitos programos, kuriomis dažniausiai naudojasi kiekvienas iš mūsų. Toks kūrėjų žingsnis vėlgi buvo gerai apgalvotas dėl dviejų priežasčių – kad tėvai išmoktų to, ko jie nežino, ir tuo pačiu buvo norima atskleisti asmeninio gyvenimo dalijimosi viešoje erdvėje pasekmes.
Kitos filmo detalės, kurios irgi pridavė peržiūrai labai stiprų efektą, buvo keli puikūs juokeliai, susiję su popkultūra ir vyresnių žmonių nemokėjimu naudotis tam tikromis internetinėmis paskyromis bei pakankamai metaforiška pabaiga. Aš jos neatskleisiu, bet tik pasakysiu, jog turėtumėte į ją atkreipti dėmesį, nes ji neša išties pakankamai svarbią mintį, susijusią su viltimi.
Apibendrinus, nelieka man nieko kito, kaip tik pasakyti, jog tai ne tik geriausias šių metų trileris, bet ir vienas geriausių šių metų kino projektų, kuris buvo rodomas kino teatruose.
Techninė juostos pusė
Apie techninius tokios stiliaus filmo niuansus kalbėti būtų beprasmiška, jeigu ne kelios išimtys. Pirmiausia – juosta turi labai stiprų ir puikią trilerio atmosferą sugebantį sukurti garso takelį. Antra – vaizdo montažas čia tiesiog nepriekaištingas. Viskas sudėliota taip gerai, jog tikrai sunku yra susigaudyti, kaip gi galėtų pasibaigti šis filmas, nors jo siužetinės linijos eigoje buvo numesti keli įrodymai dėl atsakymo į esminį klausimą apie mergaitė dingimą. Trečia – neakivaizdus, bet labai kruopštus operatoriaus darbas irgi davė savo vaisių pateikiant kiekvieną filmo kadrą iš pakankamai svarbios siužetui perspektyvos.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindui personažų filme yra du – Margo tėtis Deividas ir detektyvė Vik, kuri kartu su juo bandė išnarplioti šią painią bylą. Ir juos abu fantastiškai suvaidino iš „Amerikietiško pyrago“ bei „Žvaigždžių kelio“ pažįstamas Johnas Cho bei serialo „Vilas ir Greise“ žvaigždė Debra Messing. Emocionaliai ir tikroviškai skleidžiamos šių aktorių emocijos dar labiau sustiprino bendrą šios geros istorijos pamatą.
Verdiktas
„Paieška“ – vienas geriausių ir savo pateikimu įdomiausių šių metų filmų, kurio tikslu tapo ne vien nenuspėjamas ir iki pat finalinių titrų įtampoje laikantis siužetas, bet dar ir itin taikli žinutė apie socialinių tinklų įtaką bei jų žalą interneto platybėse paskendusiam šiuolaikiniam jaunimui.