Apie ką mes čia…
Vienoje Madrido gimdymo palatoje susipažįsta keturiasdešimtmetė fotografė Dženisė su gyvenime pasimetusia paaugle Ana. Gimdyti besiruošiančios moterys net nenutuokia, jog visai netrukus jų likimas susikirs, o ateitis iškrės labai piktą pokštą, kuris galbūt palauš kiekvieną iš jų. Tačiau kaip pasisuks jų likimas ir kaip atrodys jų vaikų ateitis, niekas nežino. Ir čia išryškėja viena paslaptis, kurią netikėtai atskleidžia sau Dženisė ir kuri gali kardinaliai pakeisti tiek jos, tiek ir jaunos Anos gyvenimus.
Kūrinio turinys
Viename interviu režisierius Pedro Almodovaras šį savo naują filmą apibūdino kaip įtempto siužeto dramą su netikėtais siužetiniais vingiais. Tai mane suintrigavo ir be galo laukiau šio jo naujojo filmo, kurį Lietuvos žiūrovai turės galimybę pamatyti vieni iš pirmų pasaulyje. Tad po peržiūros tenka tik pritarti ispanų kino meistrui, kuris sukūrė dar vieną įsimintiną, jausmingą ir be galo intriguojantį filmą su įtampos prieskoniu.
Atskleisti šio filmo siužetinių gudrybių ir paties siužeto nenoriu, nes kaip matote, net apibūdindamas apie ką yra filmas, pasistengiau kuo abstrakčiau apie tai parašyti, kad Jūs, mieli skaitytojai, nesugadintumėte sau įspūdžio ir nesužinotumėte per daug apie šią puikiai parašytą bei surežisuotą istoriją. Bet apie ką yra filmas, tai tikrai privalau parašyti, nes temos, kurias apčiuopia režisierius šiame naujame savo darbe, sugeba suvirpinti širdį ir tuo pačiu prisibelsti prie jautriausių mūsų pasąmonės kampelių.
Juostoje yra vystomos kelios skirtingos ir tuo pačiu labai glaudžiai su savimi susietos istorijos, kurių vienos iš temų – daugiasluoksnis ir be galo rimtai perteiktas motinystės pašaukimas bei protėvių svarba kiekvieno iš mūsų gyvenimuose.
Pirma mano paminėta tema sugeba žiūrovui pristatyti tam tikras motinystės formas ir moters prisirišimą prie vaiko, kurį ji išnešiojo ir pagimdė. Ir čia mums buvo bandoma iš ganėtinai emocionalios perspektyvos atskleisti kai kuriuos motinystės niuansus, kurie dėka puikiai iškomunikuotos šiame pasakojime žinutės, leidžia su tuo susipažinti žmonėms, kurie niekada nebuvo susidūrę su šia tema.
Antra irgi svarbi šiai juostai tema paliečia protėvius ir atmintį apie juos. Ir nors filme daugiausiai dėmesio užima motinystės užkulisiai, ši tema irgi paliečiama. Bent jau aš vienoje scenoje einant filmui į pabaigą nesusivaldžiau ir paleidau kelias ašaras. Nežinau, ar kiekvienas tai patirs, bet kas turi glaudų ryšį su savo šeima ir atsimena savo senelius ar net prosenelius, sunkiai turėtų susivaldyti šioje vietoje.
Trečia juostos tema – dviejų moterų santykis ir bendravimas, kuris perauga į kai ką kitko, ką žiūrovui būtų sunku įsivaizduoti. Ir man ši filmo dalis irgi paliko ganėtinai gerą įspūdį, nors manau, kad kai kuriems žiūrovams tam tikras siužetinis vingis gali sukelti dviprasmiškus jausmus.
Patys veikėjai pasakojime labai įdomūs ir puikiai atsiskleidžiantys kaip asmenybės. Jau nuo pat pirmų akimirkų galima suvokti kas yra kuo, o įsibėgėjus filmo veiksmui, palaipsniui matyti, kaip kiekvienas iš jų keičiasi ir kokią režisieriaus sumanytą mintį bando savimi pasakyti.
Čia ir sustosiu, nes manau, kad šiam filmui reikia išsaugoti kuo daugiau paslaptingumo. Tik bendrai pasakysiu – vienas geriausių mano 2021 metais žiūrėtų europietiškų filmų, kuris be abejonės metų gale atsidurs gana aukštoje geriausių matytų filmų sąrašo vietoje. Nepraleiskite jo ir Jūs, nes tokie prasmingi filmai į kinus atkeliauja ne kiekvieną savaitę ar mėnesį.
Techninė juostos pusė
Teko man žiūrėti visus iki šiol pasirodžiusius Pedro Almodovaro filmus ir visuose galima buvo pastebėta vieną esminį akcentą – spalvas. Jos dažnai pas režisierių ryškios ir sugebančios atkreipti dėmesį, todėl ir ši juosta nėra išimtimi. Filme panaudotos dekoracijos ir veikėjų kostiumai spinduliavo elegancija bei subtilumu, o grimas ir šukuosenos tik dar labiau pabrėžė personažų individualumą.
Aišku, nepamirškime ir gero garso takelio, kuris nuo pat pirmų akimirkų įmeta mus į šios istorijos sūkurį ir nepaleidžia iki finalinės scenos, kuri yra lygiai taip pat papuošta styginių instrumentų atliekamomis kompozicijomis kaip ir pati filmo pradžia. O savotiškai atiduota pagarba Janis Joplin ir jos hitui „Summertime“ – tai buvo vienas iš maloniausių techninės juostos pusės siurprizų.
Kameros darbas, vaizdo ir garso montažas – be priekaištų. Filmas labai tvarkingai sumontuotas ir nufilmuotas, jog neįmanoma prie jo prikibti. O kai kurie kameros dėka perteikti vaizdai sugebėjo akimirksniu pakerėti dėl itin estetinio jų perteikimo ekrane. Papasakoti apie ką kalbu būtų sunku, todėl verčiau patys pamatykite ir pasimėgaukite šios juostos kadrų grožiu.
Aktorių kolektyvinis darbas
Niekada neturėjau didelio susižavėjimo aktore Penelope Cruz, tačiau Pedro Almodovaro filmuose ji visuomet mano akyse žibėdavo, dėl ko ir patys filmai dėl jos pasirodymo įgaudavo savotiško šarmo. Ir štai, „Oskaro“ laureatei už „Viki, Kristina, Barselona“ vėl pasitaikė proga pademonstruoti savo aktorinius sugebėjimus pas ispanų kino meistrą ir ji eilinį kartą padarė tai nepriekaištingai. Ir primenu, čia jau yra aštuntasis Pedro Almodovaro filmas, kuriame Penelopei teko vaidinti. O ji tą daro nuo 1997 metų, kai į kino ekranus atkeliavo „Virpantys kūnai“.
Kalbant apie jos vaidybą šioje juostoje, mano nuomone, kad Penelope pranoko pati save, įkūnydama vieną iš įdomiausių bei sudėtingiausių vaidmenų savo ilgametėje karjeroje. Jos emocijos čia buvo tokios natūralios, tokios tikros ir jaudinančios, jog sunku buvo nepatikėti tuo, kaip jos suvaidintas personažas kalbėjo ir kaip jis elgdavosi. Nenustebsiu, jeigu kitais metais ji gaus dar vieną „Oskaro“ nominaciją, nes tikrai yra už ką.
Bet ir be Penelopes filme turime aibę puikių pasirodymų. Labiausiai man įstrigo du – Milenos Smit, kuri ne ką mažiau privertė jaudintis dėl jos jautriai perteikto personažo, bei charizmos nestokojančios ir elegancija spinduliuojančios Aitanos Sanchez-Gijon. Abi šios damos buvo aukštumoje ir demonstravo solidžią bei įsimenamą vaidybą.
Tarp kitų pakankamai gerai pasirodžiusių aktorių išskirti reikėtų Israelį Ejejalde‘ą su Russy‘e de Palma. Vaidino jie įtikinamai bei jų suvaidinti personažai taip pat buvo savotiškai įdomūs.
Verdiktas
„Paralelinės mamos“ – dar vienas nuostabus, ryškus ir neužmirštamas Pedro Almodovaro režisūrinio talento pavyzdys, kuriame žiūrovo laukia intriguojanti, jautri, emocionaliai pateikta ir be galo prasminga kelionė į daugiasluoksniškai pateiktos motinystės būsenos užkulisius. O atmetus šią įdomią bei pakankamai gilias temas narpliojančią istoriją, filmas siūlo dar nepriekaištingą aktorės Penelopes Cruz vaidybą, kuri tampa šios juostos vyšnaite ant torto. Be jokių abejonių – vienas geriausių 2021 metų Europos žemyno filmų.