Tad ilgai laukti tęsinio neprireikė, nes kino studija „Sony“ iš karto davė žalią šviesą ketvirtos dalies produkcijai, kuri, tiesa, šiek tiek užsitęsė dėl jau minėtos pandemijos ir Willo Smitho akibrokšto „Oskarų“ teikimo ceremonijos metu.
Filmo režisieriumi tapo tas pats trečios dalies duetas Adilas El Arbis su Bilallu Fallahu, kurių darbo specifika liko patenkinti tiek prodiuseriai, tiek ir juostos žvaigždės. Na, o ar jie šįkart irgi pasistengė pristatyti dinamišką, bet tuo pačiu juokingai brutalų, nostalgija 1995 metų pirmtakui alsuojantį reginį? Ir taip, ir ne.
Apie ką mes čia…
Po ilgametės kovos su narkotikus platinančiais sindikatais, Majamo policijos pažibos Maikas su Markusu galiausiai gali mėgautis užsitarnauta ramybe, nes nusikalstamumas mieste nėra toks milžiniškas, kaip kadaise. Tačiau vieną dieną jie susiduria su labai rimta problema – jų nužudytas kapitonas Konradas Hovardas netikėtai yra apkaltinamas dėl slapto bendradarbiavimo su karteliais. Supratę, kad tai yra provokacija ir noras susidoroti su jais pačiais, Maikas ir Markusas yra priversti išnarplioti šią keistą bylą, kuri gali jiems kainuoti ne tik reputaciją, bet ir gyvybę.
Kūrinio turinys
Prieš eidamas žiūrėti šią naują dalį nusprendžiau pakartoti prieš tai buvusias ir galiu pasakyti, jog kiekviena iš jų yra savotiškai skirtinga, bet kartu sugebėjusi suteikti gerą laiką priešais televizoriaus ekraną. Raginu tą patį padaryti ir Jus, nes „Pašėlę vyrukai: viskas arba nieko“ turi nemažai komponentų iš kiekvienos dalies, o, kas svarbiausia, pati nauja istorija tampa šiokiu tokiu papildymu kelioms siužetinėms arkoms, kurios buvo pristatytos pirmoje ir antroje dalyje.
Kalbant apie filmo stilių, jis yra be galo panašus į tą, ką matėme 2020 metų juostoje, todėl režisieriai šiuo atveju neišradinėjo nieko naujo, nes, jeigu veikia jau patikrintas receptas, kam jį gadinti? Bet kartu, filmas savo epiškiau atrodančiais bei brutalumo perpildytais veiksmo epizodais priminė man antrąją dalį, kuri, nors ir buvo be galo chaotiška siužeto prasme, veiksmu džiugino akis. Tad toks trečiosios ir antrosios dalies idėjų miksas, mano nuomone, čia pasiteisino, tik su vienu minusu – lyginant šį filmą su ankstesniu, jis pralaimi nostalgijos atžvilgiu.
Tai tiesiog yra didesnis, garsesnis ir efektingesnis projektas, bet ne toks prižemintas, kaip pirmtakas. Kitaip kalbant, dar vienas įtampos nestokojantis šaudo/gaudo su paimtomis kai kuriomis idėjomis iš tokių juostų kaip „Bėglys“, „Snaiperis“ ar „Džekas Ryčeris“.
Tiesa, kūrėjai nekeitė personažų tipažų ir tai yra didelis pliusas, nes tiek Maikas, tiek ir Markusas išliko tokiais pačiais nutrūktgalviškais vyrukais, kuriuos mes prisimename iš 1995 metų juostos, tik gal su rimtesniu akcentu į nepavydėtinas situacijas, iš kurių jiems teko kapstytis. Taip pat visai neblogai į siužetą buvo įtraukta kapitono istorija ir jo savotiškas atsisveikinimas su serija.
Čia joks „spoileris“, nes tiek anonsai, tiek ir filmo aprašymai apie tai skalambija. Blogiukai standartiniai lyg šabloniniai statistai, per kurių galvas turi perlipti šaunusis duetas.
Trumpai išsireiškus, filmas nėra nuobodus, nes jame netrūksta veiksmo ir juokingų situacijų, todėl gerą pramogą jis tikrai sugeba suteikti, bet jokio didesnio wow efekto dėl siužetinių sprendimų ar bent jau nostalgijos peržiūros metu nepajutau. Gal todėl, kad trečios dalies reikėjo laukti beveik du dešimtmečius, o čia tęsinys pasirodė vos po ketverių metų. Tikrai sunku pasakyti, bet noriu išlikti objektyvus – tai vis dar „Pašėlę vyrukai“, tik šiek tiek naujame pavidale.
Techninė juostos pusė
Kai žiūri tokį veiksmo prifarširuotą filmą ir matai ekrane daug specialiųjų efektų, nes taip, jų čia yra, natūralumas šiek tiek dingsta, bet tuo pačiu supranti, kodėl biudžetas siekia 100 mln. dolerių. Tad vien dėl to, jog juosta vizualiai atrodo kokybiškai ir sugeba kelti įtampą dėl žvalumu galinčio pasigirti operatoriaus darbo, dinamiško montažo ir puikios fone skambančios muzikos, galima nuoširdžiai pagirti kūrėjus. Jų tikslas efektingai pateikti šią šiek tiek nuspėjamą istoriją buvo pasiektas kuo puikiausiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žiūrėdamas į perkopusius šeštąjį dešimtmetį Willą Smithą ir Martiną Lawrence’ą pagalvojau, koks gi negailestingas yra tas laikas, bet tuo pačiu, kokios geros formos jie yra. Manau, kalbėti apie vaidybą čia net nereikia, nes vyrukai dar sykį padovanojo mums tuos pačius Maiką su Markusu, o to man pilnai užteko pasimėgauti jų naujais nuotykiais.
Antrame plane turime nemažai aktorių iš ankstesnių dalių – pradedant ilgamečiu serijos dalyviu Joe Pantolianu ir užbaigiant naujai komandai priklausančiais Vanessa Hudgens, Alexanderiu Ludwigu, Paola Nunez ir Jacobu Scipio. Na, o tarp naujokų atsirado tokie žinomi veidai kaip Tiffany Hadish, Ericas Dane’as ir Ioanas Gruffuddas. Gal ir ne visiems iš jų buvo užtektinai ekraninio laiko, bet nusiskundimų dėl vaidybos neturiu.
Verdiktas
„Pašėlę vyrukai: viskas arba nieko“ – šaunus, komiškų situacijų turintis, brutaliu veiksmu ir įtampos nestokojančiais epizodais prifarširuotas 1995 metais startavusios serijos projektas, kuris, nors ir nesukelia reikiamo nostalgijos jausmo, kaip prieš tai pasirodžiusi dalis, bet dėka Willo Smitho ir Martino Lawrence’o ekrane skleidžiamos chemijos, sugebantis įtraukti ir nepaleisti iki pat finalinių titrų.
Filmo anonsas:
