Naujausias Ridley‘io Scotto filmas – tikrais įvykiais įkvėpta istorija „Paskutinė dvikova“, kurios pamatu tapo 2004 metais išleistas Erico Jagerio romanas „Paskutinė dvikova: tikra nusikaltimo, skandalo ir teismo per dvikovą istorija viduramžių Prancūzijoje“. Ar režisieriui pavyko vėl nustebinti su istorinio pobūdžio epu kaip anksčiau? Pabandysiu į šį klausimą atsakyti žemiau.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną grįžęs iš karo namo, normandų riteris Žanas de Karudžas sužino, kad jo žmona Margarita buvo užpulta ir išprievartauta jo seno bičiulio Žako Le Gri. Tačiau, turėdamas itin galingus ir įtakingus sąjungininkus, Žakas Le Gri jaučiasi saugiai, nes Margaritos žodžiais niekas netiki apart jos vyro. Nenorėdamas kentėti gėdos, Žanas de Karudžas meta iššūkį Žakui ir reikalauja dvikovos iki mirties. Tačiau, jeigu Žanas pralaimės, jo žmonos Margaritos lauks žiaurus likimas, nes moteris bus sudeginta gyva matant miniai. Kaip išsispręs šis konfliktas ir kas bus dvikovos nugalėtoju? Atsakymą į šį klausimą težino tik Dievas.
Kūrinio turinys
Pagaliau mes sulaukėme dar vieno istorinio epo iš Ridley‘io Scotto, kuris 2000-aisiais sugrąžino šiai temai populiarumą su savo penkis „Oskarus“ pelniusiu bei beveik pusę milijardo dolerių užsidirbusiu „Gladiatoriumi“. Ir nors sekantys šio žanro režisieriaus projektai nebuvo tokie finansiškai sėkmingi ar sulaukę tokio dėmesio iš žiūrovų bei kino profesionalų, jie savo žanre ir temoje atrodė tikrai įspūdingai. Todėl nenuostabu, kad daug kas laukė „Paskutinės dvikovos“ nuo 2019 metų, kai apie projektą buvo oficialiai paskelbusi studija „20th Century Fox“. Laukiau ir aš, nes žinojau, kad gerą reginį Ridley‘is Scottas tikrai garantuos.
Pats filmas – tai tikrų įvykių apie kadaise gyvenančias istorines figūras atgaivinimas, bet su šiuolaikinio pobūdžio potekste ir tam tikromis prieš kelis metus pasaulį apskriejusiomis tendencijomis. Neatskleisiu apie ką aš čia kalbu, bet žiūrėdami šį filmą tikrai manau sugebėsite pamatyti kai ką, kas yra aktualu po šiai dienai. Čia jeigu kalbant apie žinutę, kurią norėjo mums įpiršti juostos scenaristai ir režisierius. Ją atmetus, gauname pakankamai įdomų ir intriguojantį pasakojimą.
Pasakiau, kad pasakojimas šiame filme yra intriguojantis tik dėl to, jog nežinant šios istorijos ir nežinant, kaip gi pasibaigė šis konfliktas tarp dviejų į dvikovą stojusių vyrų, jį bus įdomiau žiūrėti. Tad visa šios juostos įtampos priežastis – nežinomybė. Jos dėka galima su malonumu stebėti kaip gi viskas išsirutulios ir kokia baigtis laukia trijų į konfliktą įsipainiojusių žmonių – Margaritos, Žano ir Žako. O jeigu visgi Jums teko girdėti apie šį įvykį ar juo domėtis, juosta pasiūlys tik kokybišką pramogą su dramos elementais.
Veikėjai juostoje išdirbti ir savotiškai įdomūs, todėl stebint juos peržiūros metu netgi galima stoti į vieno ar kito iš jų pusę, kol galiausiai neatskleidžiama yra visa tiesa apie juos. Taip pat, kiekvienas iš pagrindinės trijulės atsiskleidė filme kaip ryškios bei pakankamai daugiasluoksnės asmenybės, kurias galima visiškai nesunkiai perprasti, bet tuo pačiu ir suvokti kiekvieną iš jų daromą žingsnį. Ypatingai tai liečia Margaritą, kurios vaidmuo šioje istorijoje padarė man be galo didelį įspūdį.
Kaip ir pridera Ridley‘io Scotto istoriniam epui, čia mes turime dar ir nenuobodžiai vystomą siužetą su keliais labai pagirtinai pateiktais mūšiais. Ką jau ką, bet epiškas batalijas Ridley‘is moka pristatyti iš itin patrauklios pusės, kad net pamiršti, kad kai kur yra sąmoningai peržengiama riba tarp tikrovės ir fikcijos.
Tad šįkart tiek. Man filmas patiko ir jį žiūrėdamas gavau tikrai gerą laiką, ko linkiu ir Jums. Ypač, jeigu mėgstate šio režisieriaus istorinius epus, neturėtumėte būti nusivylę pamatytu reginiu. Ir nors filmas nepretenduoja į aukštąjį meną, tokio pobūdžio kino kartais taip trūksta kino ekranuose, todėl belieka dabar laukti kito šio režisieriaus istorinio pobūdžio darbo apie Napoleoną.
Techninė juostos pusė
Žiūrint istorinius projektus apie tam tikrą laikotarpį norisi, kad vaizdas ekrane atitiktų rodomo laikotarpio niuansus. Bet tai visgi ne dokumentinio pobūdžio kinas, todėl tam tikros neryškios klaidos neturi gadinti peržiūros. Kodėl tą pasakiau? Nes atsižvelgus į Ridley‘io Scotto istorinius epus mes galime pastebėti nemažai menkų klaidų, kurios neatitinka to laikotarpio, kuriame filme vyksta pagrindinis veiksmas. Ir „Paskutinė dvikova“ nėra išimtimi. Bet, kaip jau užsiminiau, tai yra vaidybinis kinas, todėl į tokias klaideles reikia užmerkti akį, nes jos dažnai yra daromos dar ir dėl didesnio efekto ar epiškumo.
Man labai patiko šio filmo produkcijos dizainas, kuris sugebėjo perkelti į ekranus tą viduramžių atmosferą, kurioje XIV amžiuje gyveno Prancūzijos gyventojai. Todėl toks niūrus, ne itin pozityviai atrodantis ir pilkšvas rodomų ekrane realijų atvaizdas tapo be galo taikliu sprendimu. O ir meninis apipavidalinimas su herojų kostiumais, dekoracijomis, grimu ir šukuosenomis leido pasinerti į viduramžių purvą. Taip pat mano nuomone buvo gerai pasirinktos lokacijos, kuriose ir vyko beveik visas veiksmas.
Kameros darbas, už kurį buvo atsakingas „Oskarui“ nominuotas ir tuo pačiu vienas žymiausių pastarųjų kelių dešimtmečių Holivudo operatorių Dariuszas Wolskis, fantastiškas. Tiek batalijos, tiek dvikova, tiek ir viduramžių grožis kameros dėka buvo perteiktas ne tik kruopščiai, bet dar ir su savotišku epiškumu.
Garso takelis kaip ir pridera tokio pobūdžio kinui – galingas ir sugebantis sukelti įtampą. Vaizdo ir garso montažas tvarkoje. Ir, beje, kalbant apie vaizdo montažą, tikėtina, kad sulauksime šio filmo režisieriaus versijos, nes stebint šią versiją buvo aiškiai matomos vietos, kurias dėl žiaurumo iškirpo, kad filmas negautų griežtesnio cenzo. Panašiai buvo su „Dangaus karalyste“, ir „Robinu Hudu“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kai tik pasirodė pirmasis filmo anonsas, dalindamasis juo savo asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje iš karto išryškinau kelias dideles šios juostos žvaigždes, bet nepaminėjau Jodie‘ės Comer, kuri irgi čia atliko ne tik vieną svarbesnių vaidmenų, bet ir galima sakyti – esminį. Ir dėl to man yra nesmagu, nes nuoširdžiai nuvertinau šios aktorės vaidybinius sugebėjimus. O ji čia buvo fantastiška ir tiesiog pavagianti visą šou iš žymesnių savo kolegų. Ja nesunku buvo patikėti, o jos emocijos, kurios labai natūraliu būdu buvo išspaustos ekrane, peržiūros metu ne vieną ir net ne du kartus sugebėjo mane įtikinti. Puikus, tikrais puikus pasirodymas.
Kalbant apie vyrus, kurie čia irgi turėjo ką parodyti talento prasme, labiausiai man patiko Adamas Driveris, kuris ne vienerius metus sugeba stebinti savo vaidmenų pasirinkimais ir jų įgyvendinimu. Jeigu ne Jodie, sakyčiau, kad tai buvo geriausias filmo pasirodymas. Kas dėl geriausių draugų – Matto Damono ir Beno Afflecko, kurie šiai juostai dar ir parašė scenarijų, jų vaidyba buvo pakenčiama, nors ir ne tokia ryški kaip jau anksčiau paminėto dueto.
Taip pat filme buvo galima išvysti Clare‘ą Dunne‘ą, Martoną Scokasą, Zeljko Ivaneką, Alexą Lawtherą, Harrietą Walter ir kitus. Pernelyg išskirtinės vaidybos nei vienas iš jų nepademonstravo, bet tai buvo įtikinama vaidyba, kas irgi buvo filmui į naudą.
Verdiktas
„Paskutinė dvikova“ – dar vienas epiškas, žiūroviškas ir be galo solidžiai iš techninės dalies sukaltas sero Ridley‘io Scotto istorinis epas apie vieną žymiausių viduramžių dvikovų pagal taip vadinamą „Dievo teismą“. Filmas yra kupinas žymių ir mokančių vaidinti aktorių bei papuoštas akis kerinčiu produkcijos dizainu, kuris akimirksniu nukelia žiūrovus į viduramžių Prancūziją, bet tuo pačiu, skleidžiantis ganėtinai aktualias ir po šiai dienai problemas apie seksizmą, nelygybę, patriarchatą, kurios ne itin gerai buvo įterptos į rodomo ekrane istorinio laikotarpio kontekstą.