Apie ką mes čia…
1939 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, į psichoanalitiko Sigmundo Freudo namus atkeliauja Clive’as Staplesas Lewisas – „Osforde“ dėstantis profesorius ir pradedantis rašytojas. Jo vizito tikslu tampa diskusija su žymiuoju psichoanalitiku apie Dievą ir jo egzistavimą. Tačiau pokalbiui įsirutuliojus, vyrai pradeda dalintis savo įžvalgomis ne tik apie tai, bet ir apie besikeičiantį ir į karą įtrauktą pasaulį.
Kūrinio turinys
Tokie filmai, kuriuose mes galime išvysti kelių iškilių žmonių požiūrį į vieną konkrečią problemą, bet per visiškai skirtingą matymo prizmę, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti patrauklūs, nors ir ne visada tokia koncepcija sugeba pasiteisinti. Ir, deja, „Paskutinė Froido sesija“ kaip ir yra toks pasakojimas, kuris iš pradžių įtraukia, bet vėliau tampa be galo nuobodus ir neturintis jokio ryškaus pamato, kuris galėtų sudominti žiūrovą. Paprastai kalbant, daug kalbų, daug ekspozicijos, bet mažai elementaraus turinio ir iškeltos problemos išanalizavimo.
Tad iš karto prisiminiau puikią 2011 metų Davido Cronenbergo juostą „Pavojingas metodas“, kuri savo temos perteikimu leido man pasinerti į dviejų šiuolaikinės psichoanalitikos pionierių Sigmundo Freudo ir Carlo Jungo pasaulėžiūros skirtumus ir ganėtinai aiškų tų skirtumų išdėstymą. Deja, bet Freudo ir Lewiso atvejis visiškai kitoks, nes iškelta tikėjimo tema ir Dievo egzistavimo esmė tapo šiokiu tokiu fonu tam, kad parodyti, kokius klausimus bandė savo gyvenimo pabaigoje ir žiauraus karo akivaizdoje nagrinėti žymusis psichoanalitikas.
Be to, pats karas, kuris irgi yra vienas iš šio filmo akcentų, pateiktas gana atsainiai, nors atsižvelgus į istorinius faktus, Sigmundas Freudas buvo ne vieną kartą susidūręs su naciais, o jo šeimą karas palietė pakankamai stipriai. Kaip ir būsimo rašytojo C.S. Lewiso likimas irgi buvo persipynęs su karo baisybėmis, dėl ko jis ir nusprendė parašyti „Narnijos kronikų“ knygų ciklą. Bet ir apie tai, kas įkvėpė jį tokiam poelgiui, byloja vienintelis užrašas filmo pabaigoje. Gi galima buvo iš to irgi sukurti atitinkamą dramą.
Deja, bet dialogai, dialogai ir dar kartą dialogai apie nieką užėmė nemenką siužetinės linijos dalį, o pats filmas dėl to pasidarė nuobodus ir tiesiog neįdomus. Na, dar Freudo sveikata buvo ne vieną kartą pabrėžiama, bet taip neįdomiai, jog įsigilinti į jo psichologinę būseną ne visuomet pavykdavo, nes, matyt, filmo režisieriui buvo svarbesni kiti dalykai.
Taip ar taip, filmas žiūrimas, bet tuo pačiu nuvilia, nes vietoje įdomiai perteiktos Dievo egzistavimo temos nagrinėjimo, žiūrovas gauna daug visokių ekspozicinių momentų, kurie vienas su kitu ne itin dera, o ir kelios pašalinės temos kaip karas ar Freudo liga irgi trikdo, nes nei jos čia buvo reikalingos, nei jos buvo deramai pristatytos.
Techninė juostos pusė
Filme gerai atkurtas laikotarpis, todėl ir meninis jo apipavidalinimas su atitinkančiomis anuos laikus dekoracijomis ir kostiumais nerėžia akių. Vaizdo montažas tam tikrais momentais kažkiek chaotiškas, nes pereinama iš vieno įvykio prie kito be jokio konkretaus paaiškinimo, o kameros darbas standartinis tokio pobūdžio istorijomis, be jokių ryškesnių technikų ar kūrybinių operatoriaus sprendimų. Garso takelis ramus ir neįsimenamas, bet filmui tokie monotoniški skambesiai netgi, sakyčiau, suteikė savotiško žavesio.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kartais ne kokius arba ganėtinai vangius, nuobodžius ir tiesiog neįtraukiančius filmus sugeba išgelbėti ryškūs aktorių pasirodymai, ant kurių pečių dažnai ir laikosi visas dramaturginis pamatas. Ir čia yra vienas iš tokių atvejų, kai aktoriai pademonstruoja visą savo profesionalumą, užgoždami pačią istoriją.
Pagrindinį vaidmenį suvaidinęs legendinis seras Anthony’is Hopkinsas net ir būdamas tokio solidaus amžiaus tiesiog stebina savo užsivedimu profesijai, o tuo pačiu, įtikinamai įkūnija žymųjį psichoanalitiką. Tad didelė pagarba jam už ne tik kokybišką pasirodymą, bet ir pavydėtiną darbštumą.
Antras svarbus šio filmo aktorius yra kitas britas Matthew Goode’as, kuris irgi natūraliu būdu perteikė būsimą „Narnijos kronikų“ autorių, o ir savo buvimu ekrane puikiausiai papildė kino legendos pasirodymą. Tad galiu teigti, jog tarp judviejų užsimezgė ne vien ryšys, bet ir buvo jaučiama chemija.
Antrame plane galima pamatyti ne vieną jauną aktorių, bet jeigu taip atvirai, nei vienas iš jų neįsimena, todėl manau, kad net minėti jų vardų nereikia, nes taip ar taip, nelabai jie žinomi plačiai publikai.
Verdiktas
„Paskutinė Froido sesija“ – ganėtinai lėtas, dialogu paremtas, bet jokio didesnio siužetinio cinkelio nedemonstruojantis draminis tikrais įvykiais įkvėptas pasakojimas, kuris visgi turi vieną didelį ir itin svarbų kozirį – legendinio Anthony’io Hopkinso ir jam talkinusio Matthew Goode’o pasirodymus. Jų gera vaidyba ir tapo šios juostos didžiausiu privalumu, be kurio į ją būtų tiesiog sunku atkreipti dėmesį.
