Apie ką mes čia…
Paslaptingas ir žiaurus kriminalinio pasaulio bosas duoda itin sudėtingą užduotį dviems samdomiems žudikams – jie turi pašalinti didžiausią jo priešą. Vykdant užduotį, vyrukai susipažįsta su žavia ir iš pirmo žvilgsnio naiviai atrodančia padavėja Ane, kuri nusprendžia jiems padėti. Tačiau jie net nenutuokia, jog nauja jų draugė yra visiškai kitoks žmogus, nei jie galėjo įsivaizduoti...
Kūrinio turinys
Kriminalinius trilerius, ypač jeigu jie atkeliauja iš Europos ar Azijos, visuomet vertinau labai teigiamai, nes tai tokio pobūdžio projektai, kurie gali laikyti įtampoje, priversti pakrutinti galvą dėl itin painiai atrodančios siužetinės linijos ir, žinoma, suteikti puikią pramogą kino salėje, nevegetuojant atjungus vieną smegenų pusrutulį, o įdėmiai stebinti istoriją.
Tokiu filmu man atrodė ir debiutuojančio režisieriaus Vaughno Steino darbas „Paskutinė s#####“, kurio anonsas prognozavo stilingai atrodanti klišių kokteilį pagal Guy‘aus Ritchie‘io. Quentino Tarantino bei Danny‘io Boyle‘o filmų receptą. Ir, deja. Man tik šio filmo anonsas sugebėjo padaryti šiokį tokį įspūdį, ko negalėčiau pasakyti apie pačią juostą.
Tokio chaotiško ir savo siužetine linija nemalonaus filmo seniai nemačiau. Tai buvo kažkokių mini scenų kratinys, kurios tarpusavyje nors ir buvo susijusios, kaip paaiškėjo pačiame šio kino filmo gale, bet nesudarė jokio bendro pamato visumai. Žiūrovams tiesiog buvo pateiktos kelios istorijos, kurios taip vangiai buvo papasakotos, jog jau įpusėjus šiam nesąmoningam pasakojimui, norėjosi palikti kino salę.
Aš puikiai suprantu, kai norima sukelti kažkokį saspensą ar intrigą, bet šiuo atveju buvo peržengtos sveiko proto ribos. Ypatingai dėl to, jog pats filmas negali savęs pozicijonuoti kaip vieno kažkokio žanro atstovo. Nei tai trileris, nei kriminalinis filmas, nei drama. Trileriui reikėtų daugiau įtampos, kurios čia ir su žiburiu nerasi. Kriminalinis filmas netampa kriminalinis vien dėl to, jog jame yra keli banditai. O kas dėl dramos – tai ji čia visiškai neatskleidžiama iki beveik 80 minutės.
Bent jau šios juostos tema yra aiški – kerštas. Ir, beje, apie tai mes sužinome tik pačiame gale. Graudu, kai eini žiūrėti filmo ir nežinai kokia jo pagrindinė tema vien dėl to, jog režisierius panorėjo paeksperimentuoti ir užsukti siužetinę linija taip neatsakingai, jog vėliau net ir pats negalėjo atitinkamu būdu iš jos išnerti, kad bent jau logiškai galėtų paaiškinti visus savo tokių sprendimų niuansus.
Svarbu ir tai, jog ši juosta didesnį dėmesį skiria personažams. Na, kaip pas Quentiną Tarantino, tik mažas pastebėjimas – Vaughnas Steinas nėra Quentinas ir jis tikrai nežino, kaip paprastus dialogus paversti įdomiais ir įtraukiančiais, laikančiais įtampoje ir leidžiančiais įsivaizduoti visą tai, apie ką yra kalbama. Todėl tiek pokalbiai, tiek frazės yra tokios banalios ir nykios, kad galima užsnūsti. Kai kurie pokalbiai išvis neaiškūs, nes kalbama bele kalbėti, norint užlopyti pačią sceną.
Pakalbėkime apie veikėjus. Jų čia yra penki. Tačiau apart Anės nė vienas iš jų negalėjo pasigirti savo išskirtinumu bei atsiskleisti iš žmogiškosios pusės, kad mes, žiūrovai, galėtume suvokti kiekvieną jų veiksmų motyvą bei suprasti jų gyvenimo filosofiją. Kas keisčiausia, bent jau man labiausiai patiko scenos su Biliu, kuris kavinėje bandė pasipasakoti apie savo problemas. Kiti antraplaniai herojai net ir to nesugebėjo.
Graudu buvo ir tai, jog pats pagrindinis filmo antagonistas buvo taip neatsakingai pateiktas, jog po dešimties filmo minučių buvo galima suvokti kas jis yra. Ir dėl visko kaltos visiškai kvailos ir akivaizdžios scenos su juo. Manau net penkerių metų vaikas pasakytų, kas filme yra blogietis, vien pasižiūrėjęs į visus mums pristatytus veiksmo dalyvius. O ir kame jo genialumas, kame jis toks kietas ir pranašesnis už kitus? Net pačiame gale paaiškinant visą filmo siužetinę liniją, neįmanoma įsivaizduoti to žmogaus kažkokiu genijumi, o tiesiog biču, kuris gana neblogai apgalvojo kelis svarbius ėjimus.
Pasibaigus filmui, aplankė kažkokia keista nuojauta dėl to, jog laikas buvo išvaistytas visiškai beprasmiškai. Nes negavau čia jokios pramogos, jokios įtampos ar įdomios istorijos, o tiesiog filmą, kuriuos dažnai galima rasti parduotuvėse nukainotų DVD lentynose. Geriau tą pusantros valandos praleisti prasmingiau, nei mokėti pinigus ir dar kankintis.
Techninė juostos pusė
Filmas, žinoma, turi ir kelis neblogus pliusus. Pats stilius ir spalvos, dizainas bei dekoracijos man tikrai patiko. Lyg toks „Nuodėmių miestas“, tik spalvotame variante. Tos neoninės spalvos ir herojų kostiumai, grimas bei patalpos, kuriose vyko pagrindinis veiksmas, tikrai pritraukė akis. Gaila, kad vidus gavosi toks supuvęs.
Neblogas buvo ir kameros darbas. Akivaizdu, kad juostos operatorius patirties pasisėmė iš Guy‘aus Ritchie‘io filmų, nes filmavimo stilius daugybėje scenų pakankamai vienodas. Bet tai netrikdė.
Muzikė dalis irgi tvarkinga. Buvo keli neblogi muzikiniai kūriniai, visai neblogos džiazo kompozicijos, pateikiant naujas vietoves, ir muzika, kuri lydėjo personažus, pirmą kartą bandant juos pristatyti žiūrovų teismui.
Montažas klaikus. Tikrąja to žodžio prasme, filmas atrodė kaip visiškas kratinys be logikos ir jokio vientisumo. Kaip koks Kanye Westo klipas, kuris atrodo gerai, bet prasmės jame ieškoti nereikia, nes jos nerasi. Garso montažo darbas be priekaištų.
Aktorių kolektyvinis darbas
„Oskarui“ už filmą „Aš esu Tonia“ nominuota Margot Robbie filme žavėjo savo elegancija, bet tik ji. Jos personažas buvo visiškai tuščias ir neįdomus, dėl ko ir jai nereikėjo pernelyg stengtis. Todėl ir gavome savotišką ir nykią Harlę Kvin, tik be grimo.
Antraplanėse rolėse pasirodė mano labai mėgstamas aktorius Simonas Peggas, kuriam taip pat nereikėjo pernelyg stengtis. Puikus aktorius, personažas iš dalies neblogas, bet visumoje, nepasakysi, kad čia buvo labai aukšto kalibro vaidybinis pasirodymas.
Ką galėčiau paminėti, tai Mike‘ą Myersą. Va čia yra žmogus chameleonas, kurio jau senokai nebuvo kine. Kaip aktorius jis pademonstravo savo puikų talentą, tik, ar vertėjo jam lįsti į tokį mėšlą kaip šis filmas? Štai kur klausimas. Labai apmaudu, jog toks talentingas žmogus vaidina visiškai neįdomų ir jokio didesnio sužavėjimo nekeliantį herojų. Nors jeigu ne jis, tai veikėjas išvis būtų niekam tikęs.
Dexteris Fletcheris, kuris turi nemažai ryšių su mūsų šalimi dėl savo žmonos, irgi nepademonstravo kažko ypatingo. Smagus aktorius, bet jis taip ir nesugebėjo išlipti iš Muilo vaidmens filme „Lok, stok arba šauk“.
Maxas Ironsas, lygiai kaip ir jo anksčiau paminėtas, kolega taip pat nespindėjo.
Verdiktas
„Paskutinė s#####“ – nesąmoningai chaotiškai pateiktas, neturintis jokios prasmės ir gilesnių išvedžiojimų dėl nykiai atrodančios siužetinės linijos, nuobodus dėl veiksmo stokos ir visiškai jokiais įdomiais personažais ar jų dialogais negalintis pasigirti pasakojimas, kurį iš visiškos duobės gelbėja labai patraukli, neoninėmis šviesomis papuošta techninė pusė.
Filmo anonsas: