Apie ką mes čia…
Užsakęs savo boso Polo Castellano nužudymą, Džonas Gotti yra išrenkamas įtakingiausios Niujorko kriminalinės šeimos „Gambino“ galva. Mylimas aplinkinių ir žurnalistų, jis tampa savotišku miesto didvyriu, prieš kurį yra bejėgiai tiek policininkai, tiek ir politikai. Tačiau, vieną dieną, besimaudydamas populiarumo spinduliuose, jis padaro mažytę klaidą, kuri jam gali kainuoti ne tik laisvę, bet ir gyvybę.
Kūrinio turinys
Filmai apie mafiją ir gangsterius visuomet žavėjo paprastą liaudį, nes gi labai smagu per didįjį ekraną pamatyti tą gyvenimą, kuris yra nepasiekiamas sąžiningai gyvenančiam žmogui. Todėl pradedant 1912 metais ir pirmuoju kino istorijoje tokio pobūdžio projektu „Muškietininkai iš Kiaulių alėjos“, gangsterinis kinas tapo neatsiejamu reiškiniu filmų kultūroje.
Didžiausias tokių juostų populiarumas buvo užfiksuotas ketvirtame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai kino ekranuose dominavo „Mažasis Cezaris“, „Visuomenės priešas“, „Žmogus su randu“ bei „Angelai purvinais veidais“. Bet vėliau jie buvo pakeisti vesternais, kuriuose taip pat dominavo nusikaltėliai bei kova su jais. Ir tas tęsėsi iki 1972 metų, kol žiūrovams nebuvo pristatytas legendinis Franciso Fordo Coppolos kino šedevras – „Krikštatėvis“. Būtent su šio filmo pasirodymu gangsterinis kinas atgijo. To pasėkoje gavome puikius Martino Scorsese kūrinius „Bjaurios gatvės“, „Geri vyrukai“, „Kazino“, kruopščiai sukurtą Sergio Leones dramą „Kartą Amerikoje“, brutalų brolių Coenų kriminalinį trilerį „Milerio kryžkelė“ bei tokius režisieriaus Briano De Palmos hitus kaip 1932 metų filmo „Žmogus su randu“ perdirbinį, „Neliečiamieji“ ir „Karlito kelias“. Ir čia tik maža dalis filmų, kurie pasirodė 70-90-aisiais.
Tačiau, kaip bebūtų gaila, 2000-aisiais situacija pasikeitė ir tokio žanrinio bei labai gerai sukalto gangsterinio kino beveik neliko. Jeigu ne Martino Scorseses „Oskarinis“ filmas „Infiltruoti“, Samo Mendeso 2002 metais pasirodęs „Kelias į pražūtį“, vienas geriausių Davido Cronenbergo filmų „Rytietiški pažadai“ ir nuostabus Ridley‘io Scotto „Amerikos gangsteris“, būtų išties liūdnas vaizdas. Pastarasis, beje, mano kuklia nuomone, kol kas yra paskutinis geriausias šios temos kino projektas. Neatmetu ir tokių filmų kaip „Pranašas“, „Visuomenės priešai“ bei „Smurto istorija“, kuriuos galima žiūrėti su malonu, bet tai labiau į būsimos kino klasikos vardą nepretenduojantys vienam kartui skirti filmai.
Prasčiau reikalai atrodė perkopus pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmečio slenkstį. Per pastaruosius aštuonis metus nors ir sulaukėme tokių filmų kaip „Gangsterių medžiotojai“, „Nužudyti airį“, „Šeima“ ar „Bevardis gangsteris“, tačiau tie filmai buvo gana pigūs ir savo istorija neįtraukiantys kaip mano anksčiau paminėtos juostos. Vieninteliais kino projektais, kuriuos galima priskirti prie geresnių šios temos darbų, būtų 2015 metais pasirodęs „Juodosios mišios“, azijiečių kriminaliniai perlai „Naujas pasaulis“ ir „Pasipiktinimo“ trilogija bei savotiškai patrauklus „Ledo žmogus“.
Todėl Jūs net neįsivaizduojate, kiek buvo padėta vilčių belaukiant biografinės dramos apie vieną įtakingiausių ir plačiai visuomenei žinomiausių mafijos bosų Džoną Gottį, kurio istorija jau kartą buvo perkelta į filmą. Tiesa, tai buvo ganėtinai neblogas 1996 metais dienos šviesą išvydęs televizinis kino projektas pavadinimu „Gotti“. Bet ne apie jį dabar bus kalbama.
Šios režisieriaus Kevino Connoly‘io juostos sukūrimo istorija irgi yra verta atskiro filmo. Pirmiausia – filmas buvo suplanuotas 2009 metams, o jo režisieriumi turėjo tapti filmo „Pragaro virtuvės vaikėzai“ kūrėjas Barry‘is Levinsonas. Tačiau dėl filmavimo delsimo jis paliko šį projektą.
Antra – filme vieną iš pagrindinių rolių turėjo atlikti Alas Pacino, kuriam irgi nusibodo laukti žalios šviesos. Trečia – finansavimas buvo kelis kartus nutrauktas dėl pakankamai nemažų studijos skolų. Ketvirta – scenarijus buvo perrašytas du kartus, nes su juo nesutiko Džono Gotti sūnus.
Penkta – juostos premjera buvo nukeliama net keturis kartus dėl filmo prodiuserių nesusikalbėjimo ir juostos distributoriaus pasišalinimo. Todėl galiausiai filmas buvo išleistas VOD pavidalu tuo pačiu aplenkdamas beveik visus JAV kino teatrus. Kaip 10 milijonų dolerių vertės juostai tai gal ir nebuvo didelis smūgis prodiuseriams, bet pakankamas, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Johnas Travolta ir toliau išliktų B kategorijos filmų žvaigžde.
Ir dabar, po ilgų nesėkmių filmui atkeliavus į Lietuvos kino ekranus, nulėkiau į patį pirmą jo seansą, nes jau buvau pasiilgęs filmų apie mafiją ir jų nešvarius reikaliukus. Nusiteikimas buvo pakankamai adekvatus, todėl tikėjausi ne šedevro, o tiesiog neblogo kriminalinio filmo apie įtakingą mafijos bosą ir jo požiūrį į „Gambino“ šeimą. Bet tai ką aš pamačiau.... Aš neįsivaizduoju, kaip buvo galima taip sumauti tokį didelį potencialą turinčią istoriją.
Įvadu į šį filmą tampa kalėjimas, kuriame susitinka Džonas su savo sūnumi, kad pravestų rimtą pokalbį apie šeimą, gyvenimą ir svarbiausias vertybes. Ir viskas būtų gal ir gerai, atsižvelgiant iš kokios perspektyvos viskas yra pateikiama, tačiau pasakojimo maniera nuo pat pirmųjų minučių glumina. O viskas dėl to, jog tai labai padrikai papasakota istorija, kurioje labai sunku susivokti kas vyksta.
Bežiūrint šį chaosą, galima numanyti, jog filmo scenaristai ir režisierius net nesidomėjo šiuo žmogumi, neskaitė atitinkamos literatūros ir nežiūrėjo jokių video įrašų, kuriuose jis figūravo, o tiesiog atsivertė Wikipedia puslapį ir ant lapo surašė kelis faktus apie jį bei pažymėjo įvykius, kurie turėjo įtakos Džono Gotti gyvenime. Kito paaiškinimo neturiu.
O dabar apie siužetines skyles. Pirmiausia – filmo pasakojimas pernelyg greitai rutuliojasi, jog visiškai negalima suvokti nei Džono motyvų siekiant boso titulo, nei jo ryžto pašalinti „Gambino“ šeimos galvą Polą Castellano. Nuo pat pirmųjų minučių mes nematome to žmogaus, kurio ambicijos užgožtų visus kitus herojus, ir tai yra tikrai neatleidžiama, nes filmas gi yra apie Gotti, o ne apie kelis vyrukus, kurie pabandė būti gangsteriais.
Antra – Gotti santykiai su sūnumi ir šeima. Filmo pradžia nuteikia, jog tai bus pasakojimas iš dviejų kartų perspektyvų, bet tai neįvyksta. Juostoje labai vangiai užčiuopiama šio mafijos boso šeimos idilė bei jo požiūris į artimiausius žmones. Nesvarbu, ar tai būtų žmona ir vaikai, ar jo nusikalstamos organizacijos ištikimiausi nariai.
Trečia – tai visgi yra filmas apie mafiją, todėl akivaizdu, jog norėjosi, kad pati „Gambino“ šeima būtų pateikta ne vien kaip fonas Džono gyvenime, bet kaip rimta organizacija su savo taisyklėmis. Blogiausia, jog mums net nėra parodyti reikalai, kurie vėliau prisidės prie Džono žlugimo teismų posėdžiuose.
Ketvirta – neišvaizdžiai atrodantys teismai, kurie neleido žiūrovams įsigilinti į Džono nusikaltimus ir jo veiklą. Teismai čia labiau priminė cirką, nei rimtai atrodančius procesus, kuriuose dėl savo laisvės kovojo vienas įtakingiausių mafijos bosų.
Tai, žinoma, tik maža dalis to, kas man sujaukė peržiūra. Iš minusų paminėčiau nuobodžiai vystomą veiksmą, pernelyg lengvai atrodančią visumą, kurioje beveik neatsirado vietos smurtui, bei labai neįsimenamus personažus. Apie Gottį aš jau pasakiau, ką galvoju. Ir jis buvo ryškiausias šiame filme. Bet kiti herojai... Man tiesiog gaila laiko aprašinėti šiuos statistus, kurie turėjo tapti rimtu ramsčiu pateikiant „Gambino“ šeimą ir Džono aplinką.
Be abejo, tai visomis prasmėmis blogiausias kine per daugelį metų matytas filmas apie mafiją, kurio nerekomenduoju niekam, net ir patiems ištikimiausiems tokio žanrinio kino gerbėjams. Geriau pasižiūrėkite mano aukščiau paminėtą 1996 metų filmą „Gotis“, kuris labiau atskleidė šio įdomaus žmogaus asmenybę.
Ką gi, belieka dabar laukti 2019 metų ir naujojo Martino Scorseses filmo „Airis“, kuris tikiuosi grąžins mus į tuos laikus, kai gangsterinis kinas klestėjo.
Techninė juostos pusė
Iš karto paminėsiu kelis pliusus, kurie nors ir neužgožia filmo scenarijaus bei apgailėtinų kai kurių techninės pusės momentų, bet tai bent jau šis bei tas. O pliusu čia tampa gana tiksliai atkurtas rodomas laikotarpis – pradedant automobiliais, pastatais, žmonių mada ir vidinėmis patalpų dekoracijomis, kurios suteikė bent jau kažkokį jaukumo jausmą stebint šį chaotiškai atrodantį pasakojimą.
Muzika filme irgi padaro pakankamai neblogą įspūdį. Malonūs ausims muzikiniai kūriniai, kuriuos pristatė žymus JAV dainininkas „Pitbullis“ ir kompozitorius Jorge Gomezas, kelis kartus gelbėdavo nuo nuobodulio, kuris sklisdavo iš ekrano pusės.
Ir dabar apie minusus. Pirmiausia, ką norėčiau paminėti, tai kameros darbą, kuris neleido mėgautis brutalesnėmis scenomis. Jeigu ekrane vykdavo kažkokie pasistumdymai, tai jie buvo nufilmuoti iš tokių pozicijų, jog atrodė, kad operatorius filmuodamas šias scenas viena ranka pirko sau dešrainį su garstyčiom iš vietinio kiosko, o kita ranka laikydavo kamerą.
Bet ne tai buvo blogiausia šiame filme. Blogiausiu tapo montažas. Vienas klaikesnių montažo darbų, kokį man teko matyti. Tiesiog nesuvokiama, kaip taip įmanoma sudėlioti filmo pasakojimą, kad jis po dešimties minučių ne tik pabostų, bet dar ir sukeltų galvos skausmus dėl pateikiamo chaoso. Garso montažas irgi neblizgėjo, net ir tose susišaudymo scenose. Tiksliau, vienoje, kurioje buvo nužudytas „Gambino“ šeimos bosas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorius Johnas Travolta, kuris pastaraisiais metais vaidina tokiuose pat antrarūšiuose filmuose kaip jo geras draugas Nicholsas Cage‘as, vaidino tikrai neblogai. Vaidybos prasme jis pademonstravo savo talentą ir įkūnijo Gottį taip, jog jeigu šis filmas būtų turėjęs gerą scenarijų ir režisierių, jis gal net pretenduotų į kokią nors prestižinę kino statulėlę.
Antraplanėse rolėse filme buvo galima pamatyti Johno Travoltos žmoną Kelly Preston, kuriai atiteko Viktorijos Gotti rolė, Stacy‘is Keachas bei Džono sūnų įkūnijęs Spenceris Lofranco. Kiti filme pasirodę aktoriai buvo beverčiai.
Verdiktas
„Paskutinis krikštatėvis: Džonas Gotti“ – tai ne tik prastas ir visais aspektais neįdomus kriminalinis filmas, bet ir pats blogiausias per dešimt metų filmas apie mafiją, kurio dėl apgailėtino scenarijaus, nykios režisūros ir tragiško montažo negelbėja net ir pakankamai nebloga Johno Travoltos vaidyba.
Filmo anonsas: