Apie ką mes čia?
Netekusi savo tėvų, dešimtmetė Merė iš Indijos keliauja pas savo niurzgaliu dėdę Arčibaldą, kuris gyvena milžiniškame dvare. Uždaro charakterio dėdė, kaip ir jam tarnaujanti bei dvarą prižiūrinti ponia Medlok, nesukelia jokio džiaugsmo jaunai našlaitei, todėl ji nusprendžia savarankiškai mėgautis nauja gyvenamąja vieta. Braidydama po dvarą, Merė netikėtai aptinka apleistą, bet be galo gražų sodą, kuris visai netrukus kardinaliai pakeičia tiek jos, tiek ir ją supančių žmonių gyvenimus.
Kūrinio turinys
Kažkada man teko skaityti Frances Hodgson Burnett parašytą knygą, kurį tada padarė ganėtinai pozityvų įspūdį dėl temos, kuri yra gvildenama knygų puslapiuose. Teko žiūrėti ir kelias šios knygos ekranizacijas, tarp kurių buvo ir, mano nuomone, pati geriausia (arba kitaip tariant – tiksliausia) – 1993 metais pasirodžiusi Agnieszkos Holland sukurta juosta. Todėl belaukdamas naujojo filmo, nusprendžiau dar kartą peržiūrėti mano paminėtą versiją, kad turėčiau su kuo lyginti režisieriaus Marco Mundeno darbą.
Visas filmo siužetas sukasi aplink jaunąją Merę, kurios personažas, mano akimis, buvo perteiktas tikrai neblogai, nors ir ne taip ryškiai, kaip to norėtųsi, kad peržiūros metu būtų galima žymiai lengviau susitapatinti su šia tėvų netekusia mergaite. Tačiau jai priekaištų turiu tik tiek. Kiti svarbūs šios istorijos herojai buvo ganėtinai bedvasiai savo pristatymu ir veiksmais, kuriais juos bandė papuošti filmo kūrėjai. Paimkime Merės dėdę Arčibaldą, jo tarnaitę ponią Medlok ar vaikinuką Koliną ir gausime ganėtinai vangiai bei neįdomiai išreikštus veikėjus, kurie filme atrodė kaip kokie besupantys Merę statistai, tačiau ne kaip daugiasluoksniai personažai, kurie turėjo labai daug įtakos bendram siužeto vystymui.
Pagrindinė mintis, kurią mums norėjo įskiepyti kūrėjai, padaro neblogą įspūdį, nes peržiūros metu mes gauname savotišką pamokslą apie kai kuriuos gyvenimiškus aspektus, ties kuriais mes dažnai pastringame asmeniniame gyvenime ir kartais nesugebame nuo jų pabėgti. Deja, atskleisti tikrai negaliu, apie ką čia šneku, nes tai būtų jau lygu „spoileriams“. Tačiau bendrai, mintis ir žinutė filme perteikta pagirtinai. Gaila tik, kad pats siužetas atrodo labai jau chaotiškas, dėl ko stebint šį pasakojimą yra sunku susikaupti. Tikrai nepalyginsi su tvarkingai atrodančia 1993 metų versija.
Tiesa pasakius, net nežinau, ar man šis naujas filmas patiko, ar visgi jis buvo visiškai nereikalingas laiko švaistymas. Kodėl taip sakau? Nes jo pasakojimo modelis buvo toks padrikas, jog kartas nuo karto trikdė mane tai, kokiu būdu yra pateikta siužetinė linija ir kokia gi neryški yra šios juostos dramaturgija. Tačiau iš kitos pusės, šiame filme yra nuostabiai išgvildenta pagrindinė mintis, kurią supras ir patys mažiausi kino mylėtojai. Ir vien dėl to nurašyti šios juostos nenoriu, nes ji skirta visai šeimai. Tad tiek mažas, tiek ir didelis žiūrovas sugebės joje atrasti kažką savito, o tai jau yra šioks toks pliusas.
Techninė juostos pusė
Vizualiai filmas tikrai atrodo pakankamai gražiai. Tos akis kerinčios spalvos, tas labai tikroviškai pateiktas ir prie ekrano pritraukiantis drebančios kameros darbas, ta labai žavią atmosferą sukurianti muzika ir aišku bendras meninis apipavidalinimas – didžiausi šios ekranizacijos pliusai, kurie pranoksta tiek filmo režisūrą, tiek ir dramaturgiją. Iš minusų paminėti galima būtų tik padriką montažą, kuris dažnai peržiūros metu kėlė sąmyšį. Tačiau čia jau buvo toks sumanymas, todėl kalinti dėl to reikėtų juostos režisierių, kuriam toks chaotiškas pasakojimo būdas pasirodė geras.
Aktorių kolektyvinis darbas
Jaunieji aktoriai filme pasirodė žymiai geriau, nei ekrano senbuviai, bet čia dažnai taip būna, kai kino veteranai yra nustumiami į antrąjį planą, o jų epizodiniai pasirodymai nereikalauja pernelyg didelio įsijautimo į vaidmenį. Kalbu aišku apie tokius grandus kaip „Oskaro“ laureatas Colinas Firthas bei „Auksinio gaublio“ nugalėtoja Julie Walkters, kurių talentas buvo visiškai neišnaudotas šiame filme.
Tačiau, kaip jau rašiau, jaunieji talentai, tokie kaip Dixie Egerickx, Edanas Hayhurstas ir Amiras Wilsonas, sugebėjo pamaloninti akis savo vaidyba, dėl to ne taip skauda širdį. O ir smagu, kad vis dažniau galima pamatyti šviežius bei talento nestokojančius veidus, kurie ateityje galbūt pakeis mums visiems žinomas žvaigždes.
Verdiktas
„Paslaptingas sodas“ – dėl savo techninės dalies be galo jaukiai atrodanti žymaus Frances Hodgson Burnett romano ekranizacija, kuri nors ir yra labai padrikai papasakota, bet tuo pačiu sugebanti pritraukti dėmesį dėl siužetinės linijos metu gvildenamos žinutės, kurią supras tiek maži, tiek dideli kino mylėtojai. Tad nors filmas ir neprilygsta ankstesnėms ekranizacijoms, jis yra išties neblogas pasirinkimu praleisti su šeima kelias valandas kino salėje.