Apie ką mes čia…
Turintis viską apie ką gali svajoti vyras – mylinčią šeimą, gerą ir daug pinigų atnešantį darbą bei neblogą statusą visuomenėje, Rokas mėgaujasi gyvenimu, karts nuo karto jį paįvairindamas atsitiktiniais seksualiniais santykiais su vietinėmis damomis. Tačiau vieną dieną viskas pasikeičia, kai jam tenka išvažiuoti sutvarkyti vieną svarbų reikalą į Klaipėdą.
Ten jis ne tik „užsirauna“ ant vietinės kriminalinės faunos, bet ir į jo širdį netikėtai pabeldžia Amūras. Visiškai nepavydėtinoje situacijoje atsidūręs Rokas turi kelis pasirinkimus, kurie vienaip ar kitaip gali jam kainuoti labai daug.
Kūrinio turinys
Jau ne pirmus metus stebinanti mus savo nevykusiais ir gėdingai atrodančiais projektais prodiuserinė kompanija „Singing Fish“ ir toliau stengiasi iš paskutiniųjų perspjauti savo ankstesnius filmus pagal blogumo lygį. Šiais metais tai jau antrasis jų filmas, kurį man teko stebėti kino salėje ir po kurio pasijaučiau taip blogai, jog grįžus namo teko eilinį kartą įsijungti Franciso Fordo Coppolos režisuotą „Krikštatėvį“, kad bent jau kažkiek galėčiau atsigauti nuo pamatyto.
Ironiška, bet prieš kelias savaites Dublino „The Lighthouse“ kino teatre žiūrėjau naująjį Martino Scorsese gangsterinio kino šedevrą „Airis“, o dabar, grįžęs į tėvynę gaunu štai tokią dovaną – „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“. Nors, gerai pagalvojus, kokie pas mus kino kūrėjai, tokie ir gangsteriai.
Aš neturiu nieko prieš šią įmonę, o tiesiog reiškiu nuomonę kaip žiūrovas, kuris moka pinigus už filmo peržiūrą. Visgi kinas nėra toks jau pigus, todėl suprantama, kad kai ateini praleisti laiko kino salėje, nori, kad ir kūrėjai bent jau pasistengtų suteikti tau bent neblogą pramogą, nekalbant apie kažkokias aukštesnes materijas ir peną apmąstymams po pamatyto. Bet ne. Kūrėjams nusispjauti ant žiūrovo, nes jie puikiai supranta, kad vis tiek kino salės bus užpildytos.
Ir aš puikiai žinojau kur einu. Užteko man vien pažiūrėti vieną iš šios juostos anonsų, kuriame labai vaizdingai buvo pateikta scena viešbučio kambaryje. Toje scenoje visu gražumu yra pašiepiama moteris ir jos „tikros“ pareigos bei moters vieta po saule pagal „tikrus“ vyrus. Sėdėdamas kine ir žiūrėdamas šį anonsą prieš kažkokį Holivudinį filmą, jaučiausi purvinas, todėl man norėjosi išeiti iš kino salės ir bėgti tiesiai į dušą nesulaukus filmo, dėl kurio ir atėjau.
Kaip 2019 metais galima daryti tokius reklaminius klipus ir dar juos leisti prieš kiekvieną kino seansą? Kas rašė šiuo dialogus? Patvoriniai degeneratai? Aišku, salėje buvo nemažai kvatojančių, o kai kurie net pakomentavo, kad tai buvo teisingi žodžiai, nes „bobos" tam ir yra skirtos.
O dabar apie patį šios juostos turinį. Pirmiausia – filmas pagal pateikimą atrodo kaip dar viena „Pasmerktų“ serija, todėl aš nesuvokiu, kaip tokio televizinio lygio "marmalą" galima sukti kine ir dar už tokią pačią kainą kaip kokį „Džokerį“, kuris nepalieka abejingų. Kam stengtis ir galvoti kažką įdomaus? „Pasmerktų“ tikslinei auditorijai tokie filmai kaip „Džokeris“ bus per sunkūs ir nelabai suprantami, o va juokeliai apie „nurijimus“ bus pats tas.
Istorija šlubuoja nuo pradžios iki pat galo ir viskas dėl to, jog čia buvo bandoma parodyti tikrus „verslininkus“, kurie bandė vaidinti banditus, nors į juos pažiūrėjus, 90-ųjų penkiolikmetis kokiame nors rimtesniame Vilniaus rajone nemirktelėjęs parodytų kas iš tiesu ravi šieną. Aš rimtai. Jūs tik pasižiūrėkite į tuos hipsterius, kurie tvarko rimtus reikalus ir bando valdyti miestą bei reketuoti kitus. Bet ne vien jų minkštas kaip banditų pateikimas ir metroseksualų išvaizda priverčia suabejoti filmo kūrėjų kompetencija kurti filmus apie kriminalinę mūsų šalies pusę, bet šių herojų išvystymas ekrane kaip asmenybių. Jie neturi beveik nei vienos normalios ir įtikinamos siužetinės arkos, kuri priverstų dėl jų jaudintis arba jų nekęsti. To čia visiškai nėra. Ekrane mes matome visiškus liurbius ir tuo pačiu degeneratus, kurie priverčia tik kvatoti dėl tokio gėdingai atrodančio personažo išvystymo. Ir aš jau nekalbu apie „Santa Barbaros“ lygio meilės istoriją ir santykių aiškinimąsi tarp dviejų balandėlių, kurie užima pusę filmo siužetinės linijos. Čia kas? Melodrama turėjo būti? Rodos, kad ne.
Rokas – tai banditėlių idealas. Jis negerbia moterų, naktimis duodasi su kitomis, nors turi žmoną ir vaiką, o taip pat turi ir nemažai šlamančių, nes jis labai „krūtas“ ir moka daryti „varkes“. Ir kas iš to? Visuose kriminaliniuose filmuose nusikaltėliai taip elgiasi, bet kituose filmuose jiems tenka praeiti tam tikrą kelią, kad jais galėtume ne tik patikėti, bet ir suvokti jų motyvus. O čia to nėra. Ir aš jau nekalbu apie antraplanius herojus, kurie šiame filme atrodė kaip visiški statistai, neturėdami pernelyg daug įtakos bendrai siužetinei linijai. Pasakysite, kad čia buvo moteris, kurią Rokas įsimyli? Buvo, bet ar galima buvo patikėti jų „meile“? Ne. Kodėl? Nes niekas net nebandė išvystyti šios temos.
Blogiausia, kad visa siužetinė linija ir laikosi ant Roko personažo, todėl visi įvykiai, kurie vyko, buvo tik fonas, kad šis personažas galėtų ir toliau demonstruoti savo „kietumą“. Tad „genialūs“ dialogai, kuriais mus maloniai palepina filmo scenaristai, ir dramaturgija, kuri taip šauniai neįsipaišė į šios juostos bendrą kontekstą, tampa atskiru šios juostos minusu, kuris rėžė ausis ir akis. Tai buvo kažkoks keiksmažodžių ir atsitiktinių siužetinių linijų kratinys. Jau buvau rašęs kažkada, kai apžvelgiau „Kauno romaną“, kad niekas nesikeikia taip, kaip tą daro „Pasmerktų“ herojai. Ir štai, dar kartą gaunam tą pačią keiksmažodžių dozę. Akivaizdu, kad filmo kūrėjams sunku suvokti, koks yra vieno ar kito keiksmažodžio kontekstas, todėl dėl kietumo jie sukiša bet ką, kad tik atrodytų „kietai“ ir aišku primintų „Zero“ serijos filmus. Nes gi be keiksmažodžių niekaip negalima pagyvinti dialogo. Galima, tik reikia parašyti jį taip, kaip tą daro koks Quentinas Tarantino. Pas jį net pokalbis apie arbatpinigius atrodo įdomiau už visos šios juostos dialogus.
Veiksmo scenos (taip, jų čia kelios) ir smurto proveržiai tam tikruose epizoduose gal tik vieninteliai aspektai, kurie atrodė neblogai, palyginus su tuo, kas liejosi iš ekrano pusės.
Techninė juostos pusė
Tradiciškai – mano pagyros filmo operatoriui. Kaip jau ne vieną ir ne du kartus rašiau, Lietuvoje turime labai puikius operatorius, kurie net pačiuose blogiausiuose filmuose sugeba padaryti stebuklus ir vizualiai pateikti mums išties neblogą vaizdą. Šios juostos vaizdas mane tikrai pradžiugino, nes filme buvo galima pastebėti puikius tolimus rakursus ir, žinoma, visai gražiai atrodančius priartinimus, kurie suteikė peržiūrai bent kažkokią pramogą. Suprantama, kad einama į kiną žiūrėti filmo ir gilintis į siužetą, bet kai jo nebuvo, tai bent jau keli techninės dalies aspektai privertė mane nusišypsoti.
Garso takelis – niekam tikęs, bet dėl to negalima pykti. Visgi filmas yra skirtas tam tikrai publikai, kuri tikrai neįvertintų Andriaus Mamontovo dainų fone. O kai skamba lengvas ir „rajonskas“ repukas, viskas čia tvarkoje, nes gi „gangsterius“ rodo. Keista tik, kodėl Martinas Scorsese renkasi savo gangsteriniams filmams kokį Franką Sinatrą, o ne Tupacą. Nors, ką jis ten išmano.
Patiko man filmo dekoracijos, herojų kostiumai, aplinka, kurioje vyko veiksmas. Kičas, taip, bet tas kičas bent jau sukūrė neblogą estetinį vaizdą ir visai pakenčiamą prabangos atmosferą.
Garso ir vaizdo montažas prasti. Garsas kai kur nelabai suvestas, o kai kur pernelyg garsiai viskas skamba, o vaizdas... Na, jau rašiau, kad istorija šlubavo, todėl ir pavyko kažkoks scenų kratinys ir tiek.
Aktorių kolektyvinis darbas
Mano mėgstamiausia dalis... Vaidyba lietuviškame kine tai yra kažkas iš kitos dimensijos. Kai vieni kino kūrėjai stengiasi kažką su tuo daryti ir nukreipti aktorius tinkama linkme, kad jie bent jau vaidintų kaip ne teatro aktoriai, „Singing Fish“ projektuose viskas lieka taip pat kaip ir 2008 metais.
Klaiki ir neįtikinama teatrinė vaidyba bei medinės emocijos puikiai leidžia suprasti, kokių aktorių nereikia samdyti į būsimus projektus, kad jie negadintų kadro savo sugebėjimais. Vardinti aktorių aš tikrai nesiruošiu, nes nei vienas iš jų nepasistengė bent jau kažkiek normaliau pasirodyti. Pažiūrėkite filmo anonsus ir suprasite, apie ką aš kalbu. Galvojau, kad tik pagrindinio vaidmens Roko atlikėjas Tadas Gryn pademonstruos visus savo nevaidybinius sugebėjimus, bet kur gi tau. Visi neatsiliko.
Verdiktas
„Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ – filmas, kuris puikiai įrodo, kad lietuviams geriausia yra kurti bukas ir vulgarias komedijas, o ne rimtą toną turinčius filmus apie nusikaltėlius. O to įrodymu tampa klaiki ir neįtikinama pagrindinių aktorių vaidyba, degeneratiškai parašytas scenarijus, nemaloniai skambantys dialogai ir elementarios dramaturgijos nebuvimas visose scenose, kurias bent kažkiek gelbėja išties nebloga techninė dalis.