Apie ką mes čia...
Buvęs profesionalus motociklininkas Džonas Beikeris ryžtasi įstoti į Kalifornijos policijos gretas, kad pagaliau jo žmona atkreiptų į jį dėmesį ir pamatytų didvyrį, o ne traumuotą nevykėlį. Tačiau vyrukas net nenutuokia, kad jo partneriu taps priedangoje dirbantis FTB agentas Frenkas Pončarelas, kuris tiria motociklininkų gaujos bylą. Susibičiuliavę, jie tampa rimta grėsme nusikaltėliams, sau patiems ir visam miestui...
Kūrinio turinys
Kiekvieną kartą, kai į kino ekranus atkeliauja žymių praeito amžiaus aštuntojo ar devintojo dešimtmečio televizinių serialų perdirbiniai, galima laukti arba visiškos katastrofos, arba bent jau pakenčiamo, arba netgi gero reginio kino salėje. Tiesa, kaip bebūtų keista, tačiau pastarieji pilnametražiai filmai, paremti kultiniais serialais, buvo išties neblogi.
Kaip pavyzdį galėčiau paminėti smagią komediją „Starskis ir Hačas“, rimtus susišaudymus turintį Michaelo Manno trilerį „Majamio policija“, kietai atrodančią veiksmo fiestą pavadinimu „A komanda“ ir, žinoma, nepriekaištingą komediją „Nevykėliai po priedanga“.
Tačiau šis Daxo Shepardo filmas nepatenka į šį sąrašą, nes jame ne tik nėra beveik jokių sąsajų su serialo „Patruliai“ ideologija, bet kartu tai tualetinio humoro turintis filmūkštis, kuris priverčia juoktis labiau iš gailesčio nei iš komiškų pagrindinių herojų situacijų, kuo ir buvo žavingas aštuntame dešimtmetyje pasirodęs televizinis projektas.
Siužetinė filmo linija yra labai lengva ir tai yra didžiausias šio filmo pliusas, nes per beveik dvi filmo rodymo valandas, sėdint kino salėje neaplanko visiškai joks nuobodulio jausmas, o tik svetima gėda dėl režisieriaus sugebėjimų sugadinti smagius prisiminimus iš vaikystės. Ir būtent tokios lengvai vystomos komedijos yra puikus atsipalaidavimo būdas, kai nesitiki iš jų nieko gero, o tiesiog leidi laiką ir ilsiesi gerai įsitaisęs kino salės kėdėje.
Juosta susideda iš dviejų svarbių tokio tipo filmų sudedamųjų. Pirmoji iš jų – veiksmas. Veiksmo filme netrūksta, netgi sakyčiau, jog jo čia buvo išties nemažai. Yra ir smagių gaudynių motociklais, ir visai gerai atrodančių susišaudymų ar netgi herojų muštynių, kurios atrodo prastai, bet visumoje žiūrimos. Antroji sudedamoji – juokeliai ir vulgarūs pokštai. Vulgarumo juostai tikrai netrūksta ir tai netgi tampa šio filmo pagrindiniu akcentu, tačiau dialogai ir veikėjų pašnekesiai yra apgailėtini ir nejuokingi. Tik jų veiksmai ir situacijos, į kurias jie pakliūva, priverčia nusišypsoti. Gaila tik, kad beveik visos situacijos buvo susijusios su vyrų peniais ar šlykščiai atrodančiais seksualinio pobūdžio momentais. Bet prie tokių nesmagių juokelių pripranti įpusėjus filmui ir nekreipi į juos dėmesio, o tik stebi kaip dar gali smukti režisieriaus Daxo Shepardo moralė.
Kalbant apie herojus, tai jie visai smagūs, ypatingai Frenkas Pončarelas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip rimtas žmogus, tačiau filmo siužetinei linijai įsibėgėjus, jis atsiskleidžia iš iškrypusio vyruko perspektyvos. Ir tai netgi smagu, nors ir labai lėkšta. Džonas Beikeris irgi atrodo visai pakenčiamu herojumi, kuris sugeba papildyti „Pončą“ ir leisti jam dominuoti ekrane beveik visas dvi filmo rodymo valandas. Kaip duetas – jie tikrai šauniai žiūrisi ekrane, tačiau gaila, jog scenarijus toks nevykęs. Jie verti žymiai smagesnės istorijos. Be jų, filme yra dar nemažai veikėjų, tačiau jie visi tokie neįdomus, pilki, neturintys charizmos, jog atrodo lyg būtų eiliniais statistais, užpildančiais tuščias erdves. Ir jau nekalbu apie blogiečius. Tai parodija, o ne nusikaltėliai, kuriuos taip įnirtingai gaudo FTB ir policijos pareigūnai.
Pasibaigus filmui, deja, bet jokios nostalgijos kultiniam serialui nepajaučiau. Manau, kad ir daugelis žiūrovų, kurie žiūrėjo serialą, irgi nepatyrė nieko jaudinančio, kas perkeltų į tuos laikus, kai per televiziją buvo galima stebėti nutrūktgalviškus Pončarelo ir Beikerio nuotykius. Ir nors filmas vienkartinis, bet jį verta pamatyti, norint ramiai atsipalaiduoti nuo kasdienybės ir rūpesčių, kurie mus aplanko beveik kiekvieną dieną.
Techninė juostos pusė
Muzikinė filmo palyda nuteikia gerai. Lengvas garso takelis, kuris veiksmo scenose transformuojasi į kietai skambantį takelį, yra puikiu įtampos varikliu. Tikrai taip, kelios scenos buvo ganėtinai įtemptos, todėl sustiprinta muzika leido jas sužiūrėti žymiai smagiau, lyg kokį kietą blokbasterį. Bet labiausiai sužavėjo Tupaco ir Dr. Dre daina „California Love“. Va čia buvo vienintelis filmo momentas, kai buvo galima pajusti nostalgiją seniems laikams, kai kanalas „MTV“ dar grojo muziką, o ne rodė nevykusias laidas apie nėščias nepilnametes.
Žinoma, filme nėra jokių specialiųjų efektų, tačiau pirotechnikos specialistai turėjo nemažai darbo, kad kuo tikroviškiau pateikti visus sprogimus, kurie, beje, labai artimi tiems laikams, kada televizijoje buvo rodomas serialas, pagal kurį ir sukurtas šis filmas. Ypatingai jie gerai žiūrėjosi dėka operatoriaus Mitchellio Amundsmeno darbo, kuris ne vien penius sugebėdavo priartinti, bet ir visai smagiai pateikti veiksmo scenų išplanavimą platesnio masto kadrais ir panoraminiais vaizdais.
Montažas neblogas, istorija vystoma sklandžiai ir nenuobodžiai, o ir garso montažas smagus, ypatingai susišaudymo scenose galime pajusti visą jo galią. Kaip komedijos žanrui, tai tikrai preciziškai atliktas darbas. Bent jau čia kūrėjai nepasišiukšlino.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filme aktoriai visiškai nesistengė parodyti kažko ypatingo ir tą galima pamatyti plika akimi, tačiau netgi jų šalti pasirodymai nesukėlė jokio diskomforto peržiūros metu, kas jau yra dideliu laimėjimu tiek režisieriui, tiek ir visai filmavimo komandai.
Filmo kūrėjas Daxas Shepardas atliko pagrindinį Džono Beikerio vaidmenį. Ir nors jis visą laiką atrodė kaip medis, sergantis Kristen Stewart sindromu, tačiau šis medis puikiai atitiko Michaelo Pena temperamentą ir jo personažo pateikimą. Todėl duetas gavosi išties smagus ir netgi visai charizmatiškas.
Gaila tik, jog visi kiti aktoriai šalia jų atrodė kaip nevykėliai. Net ir toks talentingas Vincentas D‘Onofrio atrodė apgailėtinai. Taip pat filme visiškai niekuo nepasižymėjo Ryanas Hansenas, Kristen Bell, Justinas Chatwinas, Adamas Brody‘is ir Jessica McNamee.
Vieninteliu šviesiu prisiminimu iš antraplanių aktorių kolektyvo buvo originalaus serialo žvaigždės Eriko Estrados trumpas ir gana vulgarus pasirodymas, kuris bent jau filmo gale sukėlė kažkiek gerų prisiminimų iš tų laikų, kai žiūrėdavome šį televizinį projektą.
Verdiktas
„Patruliai“ – nejuokingai vulgari ir neskaniai pateikta veiksmo komedija, kurios pamatu tapo puikus praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje rodomas televizinis serialas. Filmas be visai pakenčiamai atrodančios veiksmo pusės ir sklandžiai tarpusavyje susidirbusiu aktorių Daxo Shepardo ir Michaelo Pena, negali žiūrovui pasiūlyti daugiau ničnieko, kas leistų po peržiūros geru žodžiu paminėti šį chuliganišką projektą.
Filmo anonsas: