Filmas į kino ekranus keliavo nuo 2018 metų, tačiau dėl tam tikrų problemų su produkcija, paskirto režisieriaus Morteno Tyldumo ir pagrindinio vaidmens atlikėjos Alicios Vikander pasišalinimo iš projekto bei netikėtos Covid-19 pandemijos, viskas buvo perkelta į vėlesnius laikus. Dabar pagaliau šis filmas išvydo dienos šviesą. Tačiau ar buvo verta tiek laukti? Tuoj sužinosite.
Apie ką mes čia…
Tapusi prievartos vaisiumi, Helena ilgus metus slepia baisią paslaptį – jos mama kadaise buvo pagrobta ir net dvylika metų laikyta nelaisvėje, o pagrobėju tapęs „pelkių karaliumi“ pramintas tėvas Džeikobas sugautas ir pasodintas ilgiems metams į kalėjimą. Tačiau vieną dieną jis pasprunka, o tai reiškia, kad dabar ne tik Helena, bet ir jos šeima yra milžiniškame pavojuje.
Kūrinio turinys
Kai pamačiau pirmą šio filmo anonsą, pagalvojau, kad turėtų būti visai neblogas išlikimo bei keršto temą gvildenantis trileris. Tad, belaukiant jo, pasiskaičiau ir knygą, kuri man nepadarė labai didelio įspūdžio, bet pats siužetas buvo pakankamai sklandžiai pristatytas ir įtraukė dėl itin paprasto rašytojos Karen Dionne stiliaus. Tikėjausi to paties ir iš filmo, kuris, aišku, sugebėjo suteikti reikiamą pramogą, bet kartu kažkiek nuvylė savo itin chaotiškais siužetiniais ėjimais.
Jeigu trumpai – turime čia labai standartinę ir kažkiek net nuspėjamą situaciją, bet kartu filmas nestokoja įtampos ir neleidžia ramiai sėdėti pirmą valandą dėl vyraujančios nežinomybės bei kelių pakankamai netikėtai atskleistų paslapčių.
Taip, kas skaitė knygą, tikriausiai nebus sukrėstas, bet šiaip ar taip siužetiniai vingiai buvo sudėlioti neblogai mano minėtoje pirmoje filmo valandoje. O vėliau viskas pavirsta į chaosą, nes kūrėjai norėjo tiek daug pasakyti, o laiko tam buvo tiek mažai, tad jie sugrūdo daug nereikalingų ir siužetui jokios įtakos neturinčių epizodų. Dėl to ir pats finalas - itin dviprasmiškas.
Filme yra keli siužetui labai svarbūs personažai, nors beveik visas veiksmas sukasi apie Heleną, kuriai ir atitenka dalia nešti siužetą ant savo pečių. Manau, kad personažas atsiskleidė išties puikiai, o ir jos bandymas apsaugoti tuos, kuriuos myli, atrodė įtikinamai bei tuo pačiu įkvepiančiai. Maža to, susitapatinti su ja irgi nebuvo sunku. Kūrėjams pavyko išties įtaigiai pristatyti mums šią veikėją, todėl mes galime nuoširdžiai dėl jos jaudintis nuo pradžios iki pat finalinio šio filmo akordo.
Tiesa, kas yra įdomu, antraplaniai personažai gal ir ne taip daug ekraninio laiko gavo savo atsiskleidimui, bet visgi jie spinduliavo ryškesne charizma nei Helena. Keistas paradoksas, kai pagrindinis personažas atsiskleidžia geriau, bet galiausiai nublanksta iš vizualios perspektyvos prieš kitus veikėjus.
Filmas nėra trumpas, jame yra veiksmo ir įtampos, bet jis man pasirodė kažkiek užtęstas dėl pačių veiksmo epizodų. Nedaug tokių momentų, bet jie jaučiasi peržiūros metu, tad bent jau man kelioms minutėms sukėlė savotišką nuobodulį.
Bet šiaip tai visai nebloga, nors ir pabaigoje chaotiškai pateikta rašytojos Karen Dionne 2017 metais išleisto bestselerio ekranizacija, kuri sugeba suteikti pramogą. Kartu tai visiškai vienkartinis ir ne itin originalus pasakojimas, kurį geriausiai įvertins žanro entuziastai.
Techninė juostos pusė
Kalbant apie techninius filmo aspektus, bendrai juosta atrodo išties niūriai, bet čia ir yra didžiausias jos privalumas, nes pati istorija nėra pozityviai nuteikianti. Spalvų paletė sukūrė atitinkamai kraupią ir tokio tipo trileriams būdingą atmosferą. Meninis apipavidalinimas irgi leido pasinerti į atmosferą dėl taikliai panaudotos lokacijos su dekoracijomis priešaky. Grimas ir veikėjų apranga taip pat įtikina.
Sakyčiau, kad ir operatorius pasidarbavo gerai, nes kai kurie filme pateikti epizodai yra įtempti būtent dėl žvalaus jų perteikimo ir atviresnių rakursų. Muzika slegianti, bet, tuo pačiu, atitinkamai pritaikyta pačiam filmui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau minėjau, pirminiu pasirinkimu Helenos vaidmeniui buvo „Oskaro“ laureatė Alicia Vikander. Ji, mano nuomone, labiau tiktų tokiam tipažui, bet ir naujos „Žvaigždžių karų“ trilogijos žvaigždė Daisy Ridley visai neblogai susidorojo su jai patikėtu vaidmeniu. Tad bendrai tai pakankamai emocionalus, nors gal ir šiek tiek perspaustai įkūnytas personažas.
Filme taip pat galime pamatyti kelis žinomus charakteringus aktorius kaip Benas Mendelsohnas, Bilas Birminghamas ir Garretas Hedlundas, kurie bent jau man pasirodė žymiai ryškiau už pagrindinio vaidmens atlikėją.
Verdiktas
„Pelkių karaliaus dukra“ – įtraukiantis savo tema, bet tuo pačiu ganėtinai dviprasmiškus jausmus sukeliantis pasakojimas, kuris, nors sugeba kelti įtampą, sudomina netikėtais siužetiniais vingiais, bet ir priverčia kartas nuo karto nuobodžiauti dėl pakankamai užtęsto veiksmo ir chaotiškai pristatyto finalo.
Filmo anonsas: