Apie ką mes čia...
Negalintis pamiršti Anastasijos, Kristianas Grėjus bando ją susigrąžinti pažadėdamas, jog jis dėl jos ne tik nuvers kalnus, bet ir pakeis savo gyvenimo būdą. Milijardierius atskleidžia mylimajai savo tamsiąją pusę, leidžia susipažinti su jo nelengva praeitimi ir tuo pačiu dar labiau pavergia naivią ir jį įsimylėjusią merginą. Tik ar Anastasija išlaikys visus būsimus išbandymus, kuriuos jai paruošė ponas Grėjus?
Kūrinio vidus
2015 metais pasirodžius pirmajai daliai, visame pasaulyje buvo gerinami lankymo rekordai. Žinoma, tai neaplenkė ir Lietuvos, todėl per dieną buvo rodoma po dvidešimt seansų beveik kiekviename kino teatre, kad tik būtų galima patenkinti visas moteris, kurios norėjo kuo greičiau įvertinti rašytojos E. L. James knygos ekranizaciją.
Kaip jau galima suprasti, publika rinkosi tikrai išskirtinė. Niekada savo apžvalgose neaptarinėju žiūrovų, nes manau, kad tai nėra etiška, bet šįkart tiesiog negaliu pratylėti.
Marozams arba intelekto nesužalotiems individams, kurių dažniausia pramoga tampa alaus gurkšnojimas laiptinėje užkandant saulėgrąžomis, yra sukurtas „Nusikaltėlis“ (angl. „The Offender“). Čia yra analogiška situacija su tuo niekam tikusiu filmu (jeigu jį galima pavadinti filmu), tik skirta dailiosios lyties atstovėms.
Nesu seksistas, esu žmogus, kuris puikiai moka atskirti, kai žiūrovams yra brukamos tokios neskoningos ir apgailėtinai surežisuotos nesąmonės, kaip antroji „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ dalis. Palyginus tęsinį su pirmuoju filmu, pirmas yra visai žiūrimas.
Ir viskas todėl, jog antrosios dalies režisieriumi tapo vyras, kurio darbą kontroliavo savo erotinėse fantazijose paskendusi knygų rašytoja E. L. James. Būtent jos kontrolė ir noras dominuoti visame kūrybiniame procese privedė iki to, jog pirmosios dalies kūrėja Sam Taylor-Johnson turėjo pasitraukti iš režisierės pareigų.
Tiesiog juokinga, kai žmogus, neturintis nieko bendro su kino pasauliu, priverčia paklusti visą kino studiją „Universal Pictures“. Ir dar bent jau būtų dėl ko. O čia dėl knygos, populiarios tarp namų šeimininkių, senmergių ir sekso ištroškusių matronų, kurių jau seniai nepatenkina joks vyras.
Galima tik įsivaizduoti, koks galbūt neblogas filmas būtų gavęsis, jeigu prie jo savo pirštų nebūtų prikišusi bestseleriu tapusios trilogijos autorė. Visgi Holivude dirba ne idiotai, todėl pakoregavus scenarijų, pakeitus bendrą istoriją ir kažkiek kita linkme nukreipus įvykius, būtų galima iš niekam tikusios istorijos padaryti pakenčiamą. Bet to neįvyko, nes rašytoja neleido nieko keisti.
Belaukiant šio filmo, o jo laukiau tik iš sportinio intereso, nes neįstengiau perskaityti antrosios knygos, tikėjausi bent jau kažko įdomesnio, nes tenka pripažinti, jog filmo anonsas netgi suintrigavo. Buvo galima pagalvoti, jos žiūrovų lauks detektyvas, ar net trilerio braižą turinti drama.
Tačiau prasidėjus filmui jau po pirmų dvidešimties rodymo minučių buvo galima suprasti, kad nieko panašaus mes nesulauksime. Ir taip, per pirmas dvidešimt minučių aplankė toks nuobodulys, jog norėjosi tiesiog išeiti lauk.
Rimtai, net serialas „Moterys meluoja geriau“, už kurį visa kūrybinė komanda turėtų degti pragare, turi geresnių istorijų, nei šis klišių ir lėkštų dialogų rinkinys.
Jeigu jau prašnekome apie pokalbius, tai noriu priminti tokią liūdnai pagarsėjusią sagą „Saulėlydis“, kuri, kaip visi žinome, tapo savotišku pagrindu trilogijai „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Galima drąsiai teigti, jog rašant šio filmo scenarijų, idėjų buvo semtasi būtent iš „Saulėlydžio“, nes nė viename filme dar neteko girdėti nuolatinius meilės prisipažinimus ir kvailus, iki gyvo kaulo įgrisusius, saldžius pokalbius. Tai vienas iš tų atvejų, kai jaučiama svetima gėda.
Suprasdami, jog filmo istorija yra niekam tikusi, kūrėjai pabandė dar labiau pažeminti žiūrovą dėka lėkštai atrodančių juokelių. Žinot, jeigu filmas nebandytų atrodyti rimtas, tai gal kažkas iš to gautųsi. Bent jau pasijuokti būtų galima kino salėje iš tų nesąmonių, kurias parašė E. L. James.
Bet, deja, humoristinė filmo pusė neišgelbėja prastos istorijos. Ir čia jau nekalbu apie pačius veikėjus. Tokių medinių pagrindinių herojų dar reikia paieškoti. Nė vienas iš jų neįtikina, nesijaučia tarp jų jokios chemijos, o ir jų santykių pateikimas tiesiog glumina akis.
Varganai atrodo ir nauji herojai, kurie visiškai neįsipaišo į rodomą veiksmą. Labai nenatūraliai atrodo Elenos ir Džeko pristatymas, kurie labiau panašūs į statistus, nei į svarbius, turinčius nemažai įtakos rodomai istorijai personažus.
Suprantama, jog svarbiausiu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ filmų ir knygų akcentu tampa seksualinis Anastasijos ir Kristiano potraukis vienas kitam, todėl antroje dalyje pateikiama dar daugiau sekso scenų, kurios, tiesa sakant, atrodo labai prastai. Bežiūrint į erotinius filmo momentus nesijaučia visiškai jokios aistros, kuri turėtų sklisti iš ekrano pusės.
Ir taip, suprantu, jog čia nėra pornografinis filmas, todėl piktintis nėra dėl ko, bet yra daug puikių filmų pavyzdžių kaip „Devynios su puse savaitės“, „Gėda“ ar „Paskutinis tango Paryžiuje“, kuriuose sekso scenos buvo pateiktos iš labai subtilios pusės. Ten buvo gražu žiūrėti į žmonių paskendimą meilės aktuose. Iš kitos pusės, žiūrovėms, kurios ėjo dėl sekso, gal ir patiks, nes po seanso girdėjau, kaip kelios damos aptarinėjo intymiai atrodančias filmo scenas.
Tik man iškilo klausimas. O jos namuose internetą turi? Ar jas užvaldę vyrai, kurie neleidžia laisvalaikiu prasiblaškyti ir pasižiūrėti kokį nors atviresnį filmą, skirtą suaugusiems?
Pasibaigus šiai kankynei, kuri truko beveik dvi valandas, galiu tik patarti pasitaupyti pinigus ir juos išleisti prasmingiau arba bent jau pasirinkti kitokį filmą, po kurio peržiūros nesinorės gauti kompensacijos už prarastas dvi gyvenimo valandas. Viskas jame blogai – nuo dramaturgijos, režisūros, visiškai neįdomių ir neatskleistų herojų bei siužetinės linijos pateikimo.
Atrodo, lyg žiūrėtum filmą, kuriame buvo norėta parodyti, kaip herojai moka vienas į kitą žiūrėti, kad yra neblogi lovoje ir kaip jiems gerai sekasi rašyti žinutes. Tikiuosi kitais metais šiai juostai pasiseks gauti visas „Auksines avietes“. Ji to verta.
Techninė juostos pusė
Techniškai, filmas išlaiko šiokią tokią kokybę, tad nors tai kažkiek praskaidrina nuotaiką. O kalba eina būtent apie garso takelį, kuris, tiesą pasakius, yra išties geras. Filmo metu galima išgirsti nemažai žinomų dainų kaip specialiai šiam filmui sukurtą Zayano Maliko ir Taylor Swift hitą „I Don‘t Wanna Live Forever“, Johno Legendo gabalą „One Woman Man“ ir Sia atliktą dainą „Helium“. Be to, ne vien dainos tapo stipriu muzikiniu filmo koziriu, o taip pat ir žymaus kompozitoriaus Danny Elfmano parašyta muzika.
Kameros darbas dvejopas. Kai filme rodomi kraštovaizdžiai ir panoraminiai vaizdai – viskas puiku, tačiau kai reikalas ateina prie lovos reikalų – visiška katastrofa. Galėjo studija „Universal Pictures“ sekso scenoms pasamdyti tris "Oskarus" laimėjusį Emannuelį Lubezkį. Tada tai būtų „Oskaro“ vertas reginys. Arba, jeigu labai jau taupė, buvo gi galima pakviesti kokį nors pornografinių filmų operatorių. Yra gi tikrai gerų, kurie kasmet gauna „AVN“ apdovanojimus šioje sferoje.
Kalbant apie montažą, tai vaizdo plane jis tragiškas. Tiesiog sunku susikaupti ties pačiu pasakojimu, nes scenos taip greitai šokinėja nuo vienos prie kitos, jog ekrane susidaro tikras chaosas. Dėl to žymiai sunkiau yra žiūrėti šį niekam tikusį filmą. Garso montažas visai pakenčiamas, ypatingai, keliose scenose, kuriose pagrindiniai personažai duodasi lovoje.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidybos šiame filme nėra, visiškai nėra, todėl kalbėti apie aktorius net nesinori. Vienintelė Dakota Johnson bando kažką išspausti iš savęs ir bent jau kai kuriose scenose ji visai gerai pasirodo. Matyt dėl to, jog visiškai neerzina. Tačiau jos partneris Jamie Dornanas – visiškas kelmas.
Tikrąja to žodžio prasme. Todėl nenuostabu, jog jam viso filmo metu tenka būti be marškinėlių, demonstruojant savo pilvo presą, nes be to filme jis būtų visiškai nereikalingu baldu.
Nuvylė, labai nuvylė Kim Basinger pasirodymas. Ką ji pametė šiame filme? Sunku atsakyti. Visiškai neįdomus personažas ir tuščiai iššvaistytas aktorės potencialas. Filme taip pat pasirodo Luke‘as Grimesas, Rita Ora, Ericas Johnsonas ir Victoras Rasukas. Bet jie turi tokius epizodinius pasirodymus, jog viso filmo metu pasirodė vos kelioms minutėms.
Verdiktas
„Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“ – toks prastas filmas, jog po dvidešimties jo rodymo minučių aplanko neregėto mąsto nuobodulys, kuris paverčia šios neįdomios juostos peržiūrą į labai didelę kankynę. Vieninteliu šio filmo pliusu tampa visai neblogas garso takelis, kuriam, deja, nepavyksta užgožti blogos režisūros, apgailėtino scenarijaus, neįtikinamų herojų ir itin lėkštų dialogų, kuriuos bandoma nuslėpti visiškai neaistringai atrodančiomis sekso scenomis.