Miuziklas tapo tikra sensacija, o tai, žinoma, atkreipė įvairių kino studijų dėmesį, kurios ilgus metus bandė gauti teises adaptacijai. Na, o galiausiai kovą laimėjo Holivudo milžinė „Universal Pictures“, kuri kartu su iš „Šokis hip-hopo ritmu: Gatvės“, „Apgaulės meistrai 2“ ir „Pasakiškai turtingi“ žinomu režisieriumi Jonu M. Chu šiemet pristatė pirmąją suplanuotos „Piktosios“ dilogijos dalį.
O ar verta skirti beveik tris valandas savo brangaus laiko šiam spalvingai atrodančiam miuziklui? Netrukus sužinosite.
Apie ką mes čia…
Vieną dieną Ozo šalies Šizo magijos universitete susipažįsta dvi visiškai skirtingos, bet bendrą kalbą sugebėjusios atrasti merginos – populiari bei visų mėgiama Glinda ir kukli, kompleksų turinti Elphaba. Tačiau viskas kardinaliai pasikeičia, kai į jas dėmesį atkreipia pats galingiausias Ozo burtininkas, kurio įsikišimas ir nulems kiekvienos iš jų ateitį.
Kūrinio turinys
Būdamas dideliu miuziklų entuziastu, visuomet laukiu jų pasirodymų kine, nors, aišku, su tokiais laukimais dažnai tenka patirti ir nusivylimo kartėlį. Tad miuziklų atveju, mano lūkesčiai būna sumažinti iki minimumo, nes po košmariško 2019 m. filmo „Katės“ mano pasitikėjimas Brodvėjaus spektaklių perkėlimais į didžiuosius kino ekranus yra kardinaliai smukęs. Tokios pačios pozicijos laikiausi belaukdamas filmo „Piktoji“, kurio pirmieji anonsai ne itin mane sužavėjo, ir dar galvojau, kad ką ten tokio naujo Ozo šalyje mums gali pateikti kūrėjai, ko mes nebūtume matę prieš tai pristatytuose filmuose. Paskutinis, beje, pasiekė žiūrovus ne taip ir seniai. Kalbu, žinoma, apie 2013 m. finansinių studijos lūkesčių nepateisinusį blokbasterį „Ozas: didingas ir galingas“. Ir žinote ką, šis naujas filmas man padarė tokį patį gerą įspūdį kaip ir klasikinis du „Oskarus“ pelnęs šedevras.
Juosta mums siūlo panašų žvilgsnį į ikonišką blogietę, kaip tą padarė studija „Walt Disney“ su hitu tapusia pasaka „Piktadarės istorija“. Todėl vystantis siužetui mes gauname galimybę ne tik pamatyti, kas gi nulėmė kardinalią titulinės antagonistės metamorfozę, bet ir tuo pačiu galime mestelti žvilgsnį į tai, kokia gi ji buvo iki tapdama piktus kėslus turinčia burtininke. Na, o visai tai dar įvyniota į „Hario Poterio“ braižą turintį reginį, su gvildenamomis draugystės, išdavystės, valdžios troškimo ir net meilės temomis. Kiekviena iš mano paminėtų temų turi gana neblogą pristatymą, o ir dramaturgiškai bei emocionaliai, jos sugeba pavergti žiūrovą, todėl stebėti, kaip gi rutuliojasi įvykiai šio miuziklo siužete, yra elementariai įdomu.
Veikėjai filme nuostabūs ir nedarantis gėdos originalui, pradedant pačiu Ozo šalies burtininku ir baigiant dvejomis draugėmis Glinda su Elphaba priešaky. Visi jie palaipsniui atsiskleidžia, o ir tą daro labai užtikrintai, kas intriguoja ir netgi suteikia peno apmąstymams dėl vienos ar kitos konkrečios situacijos, kurios kardinaliai sugeba pakeisti mano paminėtų veikėjų pasaulėžiūrą. Tad pirmoje filmo pusėje net ne visuomet yra lengva susigaudyti, kas yra kas, nes kūrėjai visais įmanomais būdais bandė išlaikyti intrigą. O ir originalių siužetinių sprendimų, kurie paliečia kai kuriuos personažus, juostoje taip pat pakankamai daug. Tai, žinoma, negali nedžiuginti.
Tiesa, vienas filmo aspektas gali šiek tiek pakišti koją. Tai jo trukmė. Aš gavau gerą laiką, bet tenka pripažinti, kad tam tikrais atvejais filmo istorija buvo pernelyg lėtai vystoma, o ir žvalumas atsirasdavo dažnai tada, kai prasidėdavo koks nors muzikinis pasirodymas ekrane. Ar dėl to galima nuobodžiauti? Ir taip, ir ne. Visgi miuziklų entuziastams viskas su tuo bus gerai, bet žmonėms, kurie atėjo į kiną pasižiūrėti pasakos, seansas gali elementariai prailgti. Ir primenu, čia tik pirmoji suplanuotos istorijos dalis.
Tad nedaugžodžiaudamas ir vengdamas „spoilerių“, pasakysiu, kad tai vienas įspūdingiausių ir pasakiškiausių miuziklų, kokį man teko kada nors žiūrėti kine, todėl manau, jog jis nedaro gėdos nei knygai, nei klasikiniam filmui, nei pačiam Brodvėjuje rodymam spektakliui, kuris, sprendžiant iš jį mačiusių žmonių pasakojimų, buvo perkeltas į ekranus su labai dideliu kruopštumu. Belieka tik laukti tęsinio, kuris pasieks mums lygiai po metų.
Techninė juostos pusė
Galingas 150 milijonų biudžetas leido kūrėjams sukurti išties magiškai atrodančią aplinką, o įspūdingas produkcijos dizainas ir ne ką mažiau įspūdingas meninis apipavidalinimas pavertė šį gerai sukaltą miuziklą į vieną gražiausių 2024 m. kino reginių. Dekoracijos, kostiumai, grimas, specialieji efektai be priekaištų. Tad tikriausia kitais metais šie techniniai aspektai bus įvertinti ir „Oskarų“ ceremonijoje. Na, bent jau nominuoti turėtų būti.
Kalbant apie pačią muziką ir muzikinius intarpus filme, tai šiame plane irgi viskas atrodo grakščiai, o pačios dainos, aišku, įsimintinos. Vaizdo montažas sklandžiai sudėliojo istoriją, o kameros darbas ne vieną kartą mane privertė įsijausti į šią istoriją dėl kelių patraukliai atrodančių kameros technikų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Smagu, kad miuziklo kūrėjams „dašuto“, jog reikia į miuziklą kviesti ne tik talentingus aktorius, bet ir gerai dainuoti mokančius atlikėjus, todėl Cynthios Erivo ir Arianos Grande kandidatūra šiuo atveju pasiteisino visais 100 %. Jos gerai ir įkūnijo veikėjas, ir skleidė tarpusavio chemiją, jau nekalbant apie charizmos turėjimą. Taip pat būtų galima pagirti ekscentrišką Jeffą Goldblumą, kurio pasirodymas suteikė miuziklui savotiško šarmo. Dar antrame plane ryškiai pasirodė Peteris Dinklage’as ir Michelle Yeoh.
Verdiktas
„Piktoji“ – pasakiškai spalvingas, nuotaikingas ir pakankamai geromis temomis papuoštas miuziklas, kurio stipriausia puse tampa ne vien įspūdingai atrodanti išorė, bet ir nuostabiai atlikti muzikiniai pasirodymai su talentingais gerą balsą turinčiais aktoriais priešaky. Kitaip sakant, vienas geriausių pastarojo dešimtmečio miuziklų ir iki šiol viena geriausių Brodvėjaus spektaklių adaptacijų, kurios grožis geriausiai atsiskleidžia dideliame kino ekrane.